Vaikystėje kambario tvarkymasis, indų plovimas ar ravėjimas daugeliui atrodė kaip nuobodžiausia įmanoma prievolė. Tačiau suaugus dalis žmonių pastebi kai ką netikėto: būtent tokie monotoniški buities darbai padeda nusiraminti ir net pailsėti. Psichoterapeutas Dainius Jakučionis sako, kad šiam fenomenui yra paaiškinimas, o sau vertėtų užduoti kelis klausimus.
Paprastų būdų nusiraminti gali reikėti gerokai didesnei daliai visuomenės, nei atrodo. „Eurovaistinės“ inicijuoto Nacionalinio savijautos indekso (NSI) tyrimo duomenimis, daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų bent retkarčiais jaučia nerimą be aiškios priežasties. Tačiau tik 38 proc. sąmoningai skiria laiko atsipalaidavimui ar ramiam pabuvimui su savimi, o 34 proc. nenaudoja jokių atsipalaidavimo praktikų.
„Tyrimas atskleidė, kad mes dar gana retai sąmoningai kuriame sau erdvę atsikvėpti. Galbūt viena priežasčių ta, kad poilsį įsivaizduojame pernelyg siaurai – kaip meditaciją, vonią, masažą. Tačiau geresnė savijauta nebūtinai prasideda nuo didelių ir daug laiko reikalaujančių pokyčių – paprastos, jau kasdienybėje esančios veiklos irgi gali būti vertinga emocinės higienos forma“, – sako Eglė Laskauskaitė, farmacijos ekspertė „Eurovaistinėje“.
Pasak jos, vienas iš tikslų, kodėl imtasi matuoti šalies savijautą, yra siekis didinti emocinį raštingumą Lietuvoje – kad geriau suprastume, iš ko savijauta susideda, ir išmoktume apie ją kalbėti ne tik tada, kai jau pasijuntame blogai. Paprastas būdas geriau pažinti savo būseną – ir sutrumpintas NSI testas, internete jau atliktas daugiau nei 100 tūkst. kartų. Jį užpildę žmonės sužino, kaip jaučiasi palyginti su šalies vidurkiu ir kokie žingsniai galėtų padėti jaustis geriau.
Sutvarkyti virtuvę paprasčiau nei problemą galvoje
Pasak psichoterapeuto D. Jakučionio, viena iš priežasčių, kodėl buities darbai gali raminti, yra labai paprasta – priešingai nei daugelis problemų galvoje, jie turi aiškią pradžią ir pabaigą bei rezultatą.
„Atlikdami tokius darbus dažnai pajuntame ir savotišką meistriškumo jausmą, nes kažkas apčiuopiamai virsta kitu: netvarka – tvarka, purvini indai – švariais. Rezultatas iš karto matomas. Tai maža, bet reali pergalė, kurios kasdienybėje kartais labai trūksta“, – sako D. Jakučionis.
Kitas aspektas – dirbant rankomis smegenys nurimsta, dėmesys sutelkiamas į konkretų darbą ir atitraukiamas nuo rūpesčių, problemų ar neramių minčių. Psichoterapeutas atkreipia dėmesį, kad monotoniški darbai, jei juos atliekame sąmoningai, savo poveikiu gali priartėti prie sąmoningo dėmesingumo (angl. mindfulness) meditacijos.
„Sąmoningo dėmesingumo esmė nėra nustoti galvoti. Dėmesys tiesiog grąžinamas į tai, kas vyksta čia ir dabar – ką matau, girdžiu, liečiu. Tą patį galima daryti plaunant indus ar ravint. Kol dėmesys sutelktas į konkretų veiksmą ir pojūčius, žmogus bent kuriam laikui atsitraukia nuo minčių srauto ir gali pailsėti“, – sako D. Jakučionis.
Kodėl tas pats darbas vaikystėje slėgė, o suaugus tampa poilsiu?
Įdomu tai, kad ta pati veikla skirtingais gyvenimo tarpsniais gali reikšti visai skirtingus dalykus. Pasak D. Jakučionio, esminis skirtumas – pasirinkimas ir kontrolė.
„Vaikystėje neturėjome pasirinkimo, o suaugę renkamės patys. Kai žmogus pats nusprendžia valyti dulkes, tvarkyti spintą ar ravėti, jam tuo metu nereikia spręsti jokių kitų galvą užimančių problemų – jis gali tiesiog pabūti. Būtent todėl tas pats darbas iš prievolės virsta savotišku poilsiu“, – aiškina psichoterapeutas.
Vis dėlto, pabrėžia jis, šis fenomenas veikia tik tada, kai žmogus veiklą renkasi laisva valia. Jei tvarkytis tenka per prievartą, raminamojo efekto nebelieka.
Kada tvarkymasis tampa vengimu?
Nors buities darbai gali padėti atsigauti, kartais jie tampa ir būdu pabėgti nuo nemalonių emocijų, sprendimų ar reikalų. Kad būtų lengviau atpažinti, psichoterapeutas siūlo užduoti sau kelis klausimus:
- Kaip jaučiuosi po to? Ar tikrai atsigaunate, ar tik trumpam palengvėja, o įtampa netrukus grįžta tokia pati arba stipresnė? Vengimas duoda greitą palengvėjimą ir ilgalaikį įtampos išlaikymą – tai klasikinė neigiamo pastiprinimo kilpa.
- Ar veikla turi pabaigą? Sveikas variantas natūraliai sustoja: indai išplauti – darbas baigtas. Vengimo atveju veikla dažniausiai migruoja: išplovus indus staiga prireikia pertvarkyti spintelę, paskui – stalčių, ir taip be galo.
- Ar galėčiau to nedaryti? Jei neatlikus veiklos kyla ne diskomfortas, o nerimas, tai jau kita kategorija – artėjama prie kompulsijų, kai veiksmas ne ramina, o neutralizuoja baimę.
- Ką ši veikla nuosekliai nustumia? Jei kaskart tvarkotės būtent tada, kai reikėtų pradėti nemalonų pokalbį, priimti sprendimą ar leisti sau paliūdėti, greičiausiai tai jau tampa vengimo būdu – nesvarbu, kaip gerai jaučiatės tą veiklą atlikdami.
- Ar tai vienintelė mano strategija? Kai visas nusiraminimas remiasi vien tvarkymusi ar viena kita veikla, tai savaime yra rizikos ženklas – verta turėti platesnį būdų rinkinį.
- Ar leidžiu sau ilsėtis be „naudos“? Jei atsipalaiduoti pavyksta tik per naudingą veiklą, o neveikimas kelia kaltę, kalba dažniausiai eina nebe apie indus, o apie asmeninius standartus ir „užsidirbto poilsio“ nuostatą.
Pats panirimas į buities darbus, pažymi D. Jakučionis, nėra nei gerai, nei blogai. Svarbu nevertinti savęs per griežtai: jei ramybę kartais padeda susigrąžinti paprasti kasdieniai darbai, tai nebūtinai reiškia vengimą ar problemą. Tačiau jei pastebite, kad tai darote vis dažniau, o emocinis efektas būna trumpalaikis – verta stabtelėti ir savęs paklausti, ko iš tikrųjų vengiama.
Šaltinis: Nyksciai
