Aukštas politinis Antrojo pasaulinio karo įvykių ir rezultatų aktualumo lygis paskatino jo mitologizaciją, kuri prasidėjo net ne iškart jam pasibaigus, o dar vykstant kariniams veiksmams. Propagandos mašinos abiejose fronto pusėse dirbo visu pajėgumu. Tad ar viskas, ką žinome apie Antrąjį pasaulinį karą, yra reali istorija, ar su realybe glaudžiai persipynęs mitų rinkinys?
Okupuotos Vokietijos padalijimas tarp JAV ir SSRS neretai minimas kontekste, susijusiame su situacija Ukrainoje. Prisiminkime, kaip ir kodėl buvo nuspręsta padalyti Vokietiją į VFR ir VDR – ir kodėl šią patirtį siūloma studijuoti mums.
Jaltos konferencija: nugalėtojai dalijasi nebaigtos įveikti Vokietijos kailį
1945 metų vasarį, kai tapo aišku, kas laimės karą, SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos lyderiai susirinko Jaltoje, kad aptartų pokarinę Europos ir pasaulio santvarką. Kiekvienas turėjo savo interesų, pavyzdžiui, JAV ir Didžiosios Britanijos atstovai rūpinosi „Japonijos frontu“ ir norėjo į jį įtraukti SSRS, kuri dar 1941 metais su Japonija buvo pasirašiusi Neutraliteto paktą. Tuo tarpu konferencijos šeimininkai rūpinosi tolesniu Vokietijos, kuri pastarąjį šimtmetį buvo geopolitinė Rusijos konkurentė, likimu.
Maskva siekė pašalinti naujo Vokietijos revanšo tikimybę, ir ji buvo ne vienintelė. Būsimos šalys nugalėtojos siekė jei ne visiškai likviduoti savo okupantų valstybingumą, tai bent jau iš esmės jį pertvarkyti tiek teritoriniu atžvilgiu, tiek valstybės santvarkos bei valdymo klausimais.
Dar anksčiau, karo metu, iškildavo įvairių skirtingų autorių planų dėl galimos pokarinės Vokietijos santvarkos. Žinomiausi buvo Nyderlandų, Prancūzijos ir du alternatyvūs Amerikos planai.
Prancūzija norėjo gauti Rūro baseino ir Saro – pramoninio bei ekonominio Vokietijos centro – kontrolę. Paryžius savo norus argumentavo siekiu neleisti dar kartą atgimti Vokietijos pramonei, kas vėl galėtų pažadinti revanšistines nuotaikas.
Olandai siekė pasiimti Vokietijos šiaurės rytus – didelius miestus, įskaitant Aacheną ir Kiolną. Įdomu tai, kad ginčai dėl to jau po karo kilo pačiuose Nyderlanduose. Reikalas tas, kad pokarinė Nyderlandų sistema formavosi religiniu principu. Rinkėjai skirstėsi į protestantus ir katalikus, o šiose vokiečių žemėse gyveno daugiausia katalikai, kas būtų iš esmės pakreipę rinkimų balansą katalikiškų partijų ir karaliaus rūmų, kurie taip pat rėmėsi katalikiškais Nyderlandų gyventojais, naudai. Galiausiai Amsterdamas pasitenkino tik keliais pasienio miestais, kurie galiausiai buvo grąžinti Vokietijos Federacinei Respublikai, kai ši sumokėjo visas reparacijas.
SSRS, JAV ir Didžioji Britanija priima sprendimą
Tačiau galutinius sprendimus priėmė ne šios šalys. Nugalėtojo likimą sprendė nugalėtojai. O jų de facto buvo tik trys – Didžioji Britanija, JAV ir SSRS, kurios Jaltoje nusprendė, kad Vokietija vis dėlto bus padalyta į okupacines zonas. Kartu Didžioji Britanija ir JAV sutiko iš savo kontroliuojamų teritorijų išskirti okupacinę zoną dar ir Prancūzijai. Paryžius gavo trokštamą Sarą, tačiau Rūro baseinas liko britų kontrolėje. Reparacijų ir karo nusikaltėlių baudimo klausimus buvo susitarta spręsti bendrai.
Jaltos konferencijos metu fronte vis dar vyko kariniai veiksmai. Todėl potencialios kontrolės teritorijos išliko sąlyginės. Buvo kalbama labiau apie koncepciją, o ne apie aiškiai nubrėžtas linijas. Galutinai Vokietija buvo padalyta Potsdamo taikos konferencijoje, kuri vyko 1945 metų liepos–rugpjūčio mėnesiais, tai yra jau pasibaigus kariniams veiksmams, kai visą Vokietijos teritoriją faktiškai buvo okupavusi sąjungininkų kariuomenė.
Pažymėtina, kad šioje konferencijoje pasikeitė asmeninė dalyvių sudėtis, nes JAV prezidentas Franklinas Delanas Ruzveltas mirė ir jo vietą užėmė Haris Trumenas. Vinstonas Čerčilis, pralaimėjęs pirmuosius pokario parlamento rinkimus (de facto, nes kariniai veiksmai Europoje nutūpė, kas apsaugojo pačios Didžiosios Britanijos teritoriją), jau konferencijos metu buvo pakeistas naujai išrinktu premjeru Klementu Etliu.
Kaip buvo formuojamos Vokietijos okupacinės zonos. Vokietijos pramonės kontrolė ir karo nusikaltėlių paieška
Šioje konferencijoje buvo galutinai suformuotos keturios okupacinės zonos – sovietų, amerikiečių, britų ir prancūzų. Šalies sostinė Berlynas taip pat proporcingai buvo padalytas į atitinkamas keturias kontrolės zonas, nepaisant to, kad šis miestas buvo giliai SSRS faktinės kontrolės zonoje (daugiau nei 100 kilometrų iki britų okupacinės zonos). Kiekvieną okupacinę teritoriją valdė kiekvienos iš valstybių ginkluotųjų pajėgų vadai. Berlynas buvo atiduotas bendram valdymui. Taip pat valstybės nugalėtojos suformavo kontrolės tarybą, kuri turėjo padėti maksimaliai unifikuoti administracijų politiką okupuotose teritorijose.
Pagrindiniu buvusios Vokietijos teritorijos okupacijos uždaviniu buvo įvardytas „Visiškas Vokietijos nuginklavimas ir demilitarizavimas bei visos Vokietijos pramonės, kuri gali būti panaudota karo gamybai, likvidavimas arba kontrolė“. Būtent šio tikslo vykdymu turėjo remtis tolesnė okupacinių administracijų politika.
Šalys iš tiesų vykdė bendrus karo nusikaltimų tyrimus ir karo nusikaltėlių – buvusių nacių administracijos atstovų, SS kariškių, Gestapo darbuotojų ir kitų, prisidėjusių prie karo nusikaltimų – paiešką. To viršūne tapo garsusis Niurnbergo tribunolas. Jame buvo išnagrinėtos 22 nacių lyderių bylos, 12 iš jų nuteisti mirties bausme. Buvo numatyta tolesnė švietimo ir kultūros kontrolė okupuotose teritorijose, siekiant visiškai likviduoti viską, kas susiję su nacių doktrinomis.
Amerikiečių ir britų atsakomybės zona. Vedybos su vokietėmis ir filtravimo priemonės
Nors buvo deklaruotas siekis maksimaliai unifikuoti politiką okupuotų teritorijų atžvilgiu, beveik iškart išryškėjo realių okupacinių administracijų sprendimų skirtumai. Priežastis buvo objektyvus skirtumas tarp šalių nugalėtojų ir Vokietijos santykių, apie ką jau buvo minėta anksčiau.
JAV į karą išvis stojo dėl konflikto su Japonija (japonų kariuomenės įvykdytas Amerikos karinės bazės Perl Harbore Havajuose užpuolimas 1941 metų gruodį). Tai yra, Vokietija buvo tik Japonijos sąjungininkė, ir visas amerikiečių visuomenės įniršis buvo nukreiptas būtent į šią Azijos valstybę. Vokietija buvo priešas, kuris žudė JAV kariškius, tačiau civiliai gyventojai ir infrastruktūra nuo nacių veiksmų nenukentėjo.
Tuo tarpu Didžioji Britanija ilgus metus kentė vokiečių aviacijos bombardavimus, o karo pabaigoje prisidėjo dar ir apšaudymai raketomis. Prancūzija patyrė vokiečių okupaciją, o SSRS (daugiausia Ukrainos ir Baltarusijos teritorija) tapo nacių karo nusikaltimų židiniu. Tačiau reikšmingesniu faktu, darę įtaką sovietų okupacinės administracijos politikai, tikslingiau laikyti tarybų šalyje viešpatavusį totalitarinį režimą.
Atitinkamai, amerikiečių okupacinė administracija buvo pati švelniausia.
Britų vadas Henris Montgomeris iš pradžių bandė įvesti griežtus ribojimus. 1945 metų kovą jis net draudė savo kariškiams bendrauti su vietos gyventojais, tačiau nesugebėjo įveikti „iniciatyvų iš apačios“ (kareiviai masiškai pažeidinėjo šį draudimą) ir jau rudenį jį atšaukė. Kalbantis yra tas faktas, kad okupacinių administracijų metu buvo sudaryta daugiau nei 10 000 santuokų tarp britų karo tarnautojų ir vokiečių moterų. Galingų sąjungininkų politikai galiausiai pakluso ir Prancūzija.
Kad neiškraipytume vaizdo, pažymėtina, jog sąjungininkai nebuvo „pūkuoti triušeliai“. Denacifikacijos ir karo nusikaltėlių paieškos klausimais jie laikėsi griežtos linijos. Vykstant kampanijai, skirtai užkirsti kelią operacijai „Verwolf“ (nacių bandymui organizuoti partizaninį judėjimą okupuotose vokiečių teritorijose), 1945–1947 metais į koncentracijos stovyklas buvo internuota daugiau nei 100 000 civilių. Buvo vykdomos kitos operatyvinės paieškos priemonės, vykdomi mirties nuosprendžiai.
Tačiau jau 1946–1947 metais okupacinių administracijų valdymas perėjo į bendradarbiavimo su vietos aktyvu formatą. Po rinkimų vadovaujančius postus pradėjo perimti vietos politikai, kurių dalis priklausė vietos savivaldos institucijoms net nacių valdymo laikais. Todėl filtravimo priemonės buvusių nacių ir jų partnerių atžvilgiu gerokai sušvelnėjo.
Į rytus nuo Oderio: sovietų okupacinė zona. Denacifikacija ir masinis perkėlimas
Visiškai kitokia situacija buvo sovietų okupacinėje zonoje. Dar Potsdamo konferencijoje buvo nuspręsta atskirti nuo Vokietijos didelę teritorijos dalį į rytus nuo Oderio upės.
Rytų Prūsija (išskyrus Kionigsbergo miestą, kuris buvo pervadintas Kaliningradu ir kartu su apylinkėmis perduotas SSRS), taip pat rytinės Silezijos, Saksonijos ir Pomeranijos dalys buvo perduotos Lenkijai. Iš ten buvo iškeldinta apie 15 mln. taikių gyventojų. Tai buvo įvykdyta Kremliui būdingu būdu, neužtikrinant elementarių socialinių ir sanitarinių normų, todėl nemažai žmonių mirė kelyje ir naujose gyvenamosiose vietose. Taip pat pagal bolševikinius šablonus buvo pravesta denacifikacija kontroliuojamoje teritorijoje. Į ją pateko ne tik buvę naciai, bet ir „priešiški klasiniai elementai“. JAV armijos Karinės istorijos centro vyresniojo istoriko Tomaso Boghardo teigimu, į denacifikaciją, be kita ko, pateko stambūs žemvaldžiai.
Kas laukė Vokietijos pramonės. Planinė ekonomika, laisvoji rinka ar Maršalo planas?
Kitas svarbus veiksnys buvo ekonomikos organizavimas kontroliuojamose teritorijose. Nors ūkį valdyti turėjo 1945 metų rugpjūčio 30 dieną sukurta sąjungininkų kontrolės taryba, praktikoje kiekvienoje okupacinėje zonoje šeimininkavo ta pusė, kurios kariuomenė ją buvo okupavusi.
Sąlygiškai, sovietų okupacinėje zonoje buvo diegiama planinė ekonomika. Tuo tarpu JAV 1946 metų vasarą pasiūlė sujungti okupacines zonas ir įvesti ten Maršalo planą – pokario Europos atkūrimo strategiją naudojant Amerikos resursus. Ji buvo nukreipta padėti šalims, nukentėjusioms nuo Vokietijos agresijos, todėl pačios Vokietijos įtraukimas į ją buvo gana ekstraordinarus sprendimas.
Tikėtina, kad atsisakė SSRS, kuri jau žengė į priešpriešos su Vakarais režimą, taip pat Prancūzija, kuri kūrė savo okupacinės zonos laipsniško aneksavimo planą – taip į atskirą administraciją buvo išskirtas Saras. Todėl 1946 metų gruodį buvo sujungtos tik JAV ir Didžiosios Britanijos okupacinės zonos, gavusios Bizonijos pavadinimą.
Šioje teritorijoje buvo nuspręsta atkurti ekonomiką laisvosios rinkos formatu, įtraukiant vietos verslininkus. Dar anksčiau buvo sudarytas susitarimas su SSRS, kuri gaudavo dalį sąjungininkų reparacijų mainais už jų okupacinių zonų aprūpinimą maisto produktais. Tokiu būdu Maskva savo okupacinę zoną vystė kaip agrarinę ekonomiką, tuo tarpu Bizonijoje pradėjo atsistatyti pramoninis potencialas.
Ryškiu pavyzdžiu tarnauja pasaulyje žinomo „Volkswagen“ fabriko likimas, kurį 1945 metais perėmė britų inžinieriai ir kuris gamino automobilius karalystės poreikiams. Tačiau jau 1947 metais jame dirbo daugiausia vokiečiai, jis veikė kaip normali įmonė rinkos ekonomikos sąlygomis ir padidino gamybą iki 20 000 automobilių per metus.
Panaši situacija vyko ir su kitomis įmonėmis. Taip pat Maršalo planas pradėjo plėstis ir į prancūzų okupacinę zoną. Toks „vakarinių“ okupacinių zonų vystymosi vektorius sukėlė nerimą Kremliuje, kur pradėta kaltinti Vakarus bendradarbiavimu su buvusiais naciais, badant pirštais į pramonininkus, kurie dirbo nacių Vokietijos laikais, o dabar puikiai prisitaikė prie naujų realijų.
Bizonijoje – pinigų reforma, Berlyne – izoliacija. Pirmieji Šaltojo karo ženklai
Nauju paūmėjimo etapu tapo maisto produktų tiekimo vakarams sužlugdymas. Sovietinė planavimo sistema patyrė nesėkmę. Todėl iš SSRS buvo atimta vakarinė reparacijų dalis (kuri buvo mokama, be kita ko, ir įranga sovietų pramonei). Ekonominio vystymosi skirtumas tarp Bizonijos ir sovietų okupacinės zonos tapo vis labiau akivaizdus. Galiausiai angloamerikiečių administracija nusprendė savo kontroliuojamoje teritorijoje įvykdyti pinigų reformą, 1948 metų birželį Bizonijoje įvesdama naują valiutą – Vokietijos markę. Ji išplito ir prancūzų okupacinėje zonoje, taip pat Berlyne, kuris iki šiol buvo bendrai valdomas. Tokiomis sąlygomis miestas faktiškai perėjo efektyvesnės ekonominės sistemos, tai yra vakarų sąjungininkų, kontrolėn.
Atsakydamas Josifas Stalinas įsakė užblokuoti visus kelius, jungusius Berlyną su išoriniu pasauliu (prisiminkime, kad miestas buvo sovietų okupacinės zonos viduryje). Faktiškai „vakarinė“ miesto dalis tapo „atkirsta sala“, tuo tarpu jo sovietinė dalis liko nors ir netobuloje, bet sovietų okupacinės zonos ekonominėje sistemoje.
Tai buvo pirmas rimtas paūmėjimas Europoje vykstant demokratinės ir komunistinės sistemų priešpriešai, įėjęs į istoriją Šaltojo karo pavadinimu.
SSRS norėjo pilnai išnaudoti savo kozirį, nes Kremliuje tikėjosi, kad vakarinė miesto dalis ant kelių atšliauš pas sovietų administraciją prašyti duonos kasnio. Tai būtų pademonstravę visam pasauliui didelio Europos megapoliso pavyzdžiu sovietinės ekonominės sistemos pranašumą prieš rinkos ekonomiką.
Sąjungininkai pradeda operaciją „Wittles“… ir įkuria NATO
Kur link suksis reikalas, suprato ir Vašingtone, todėl parodė kūrybiškumą, kurio nesitikėjo Kremliuje. Po dviejų dienų, 1948 metų birželio 26 dieną, prasidėjo operacija „Wittles“, kurios rėmuose visi reikalingi produktai (maistas, medikamentai, kuras ir kt.) buvo tiekiami aviacija per Tempelhofo oro uostą. Prisiminkime, kad tada JAV buvo vienintelė šalis pasaulyje, turinti branduolinį ginklą, todėl numušinėti sąjungininkų lėktuvų SSRS neišdrįso.
Sovietų kariškiams beliko tik stebėti, kaip dirbo oro koridorius, kuris tik didino apsukas. Didžiausio krūvio periodu oro uoste kas 45 sekundes tūpdavo lėktupas, pilnas iki viršaus gyvybiškai būtinų produktų 2 mln. Vakarų Berlyno gyventojų.
Neapgalvoti sovietų veiksmai atnešė priešingą efektą. Vakarų šalys, priešingai, konsolidavosi prieš grėsmę iš rytų. Jau 1948 metų rugpjūčio 1 dieną Paryžiuje buvo sutikta su Trizonijos įkūrimu – savo okupacinės zonos integracija į Bizoniją (Paryžius išlaikė tam tikrą ekonominę pramoninių Vokietijos regionų kontrolę iki pat 1980-ųjų metų pradžios). O dar po pusmečio, 1949 metų balandžio 4 dieną, buvo įkurta NATO – karinis aljansas, kuris formalizavo garantijas dėl savo narių gynybos prieš bet kokią grėsmę. Sąlygomis, kai Europos centre norėta badu numarinti megapolį, grėsmės šaltinis ir mastai buvo akivaizdūs.
1949 metų balandžio 17 dieną per Velykų šventes buvo įvykdytas rekordinis tiekimas į Berlyną – 13000 tonų krovinių. JAV pademonstravo, kad nepaliks savo sąjungininkų bėdoje jokiomis aplinkybėmis. Vašingtonas pasaulyje atrodė kaip efektyvus ir kūrybiškas civilių gyventojų gynėjas, o Maskva – kaip tikri barbarai. Galiausiai tai suprato ir Kremliuje. Kitu svarbiu veiksniu tapo sąjungininkų kontrblokada, kurią jie iškart įvedė prieš sovietų okupacinę zoną atsakydami į Berlyno blokadą. Ir ji sukėlė ekonominių sunkumų sovietų administracijos kontroliuojamoje teritorijoje. Augo sukilimo tikimybė. 1949 metų gegužę visas pasaulis pamatė, kad NATO šalys efektyviau organizuoja logistiką oro keliu nei SSRS žemės transportu.
VFR, VDR ir sienos
1949 metų gegužės 11 dieną Maskvoje nuspręsta nutraukti blokadą. Tačiau tai neišgelbėjo SSRS nuo akivaizdaus politinio pralaimėjimo pirmajame Šaltojo karo laikų priešpriešos raunde. Oro maršrutas veikė iki rugsėjo 30 dienos. Per šį laikotarpį Trizonijos pagrindu 1949 metų gegužės 23 dieną buvo paskelbta Vokietijos Federacinė Respublika. Prieš tai vyko laisvų rinkimų procesas, kuriame pergalę iškovojo Krikščionių demokratų sąjunga. Todėl pirmuoju VFR kancleriu tapo jos lyderis Konradas Adenaueris. Įdomus faktas, kad Bonos miestas buvo paskelbtas laikinąja sostine, tai yra VFR iš pat pradžių tikėjosi susijungimo su sovietų okupacine zona, kas galiausiai ir įvyko po 41 metų.
Sovietų okupacinėje zonoje, po neigiamos santykinai laisvų rinkimų patirties 1946–1947 metais, kai administracijos remiama Socialistinė vienybės partija vos laimėjo regioninius rinkimus (vietos rinkimuose Berlyne, kuris tada buvo bendrai kontroliuojamas, ji žlugo), vėliau buvo atsisakyta net parodomojo farso.
1949 metų spalį sovietų okupacinės zonos pagrindu buvo paskelbta Vokietijos Demokratinė Respublika. Joje buvo sukurta sovietinio valdymo sistema su netikromis demokratinėmis institucijomis ir realia valdžia partinio aparato rankose, kuris buvo prisegtas prie Maskvos. Kremlius prarado iniciatyvą Europoje ir toliau tik kartojo savo oponentų žingsnius.
Taip 1955 metais buvo įkurta Varšuvos sutarties organizacija – NATO analogas, o 1961 metų rugpjūtį pastatyta siena, izoliavusi Vakarų Berlyną nuo VDR. Priežastis buvo paprastas žmonių bėgimas iš VDR. 1949–1961 metais apie 3 mln. žmonių kirto sieną vakarų kryptimi – iki sienos pastatymo tam tiesiog reikėjo sėsti į metro rytinėje Berlyno dalyje ir išlipti iš jo vakarinėje.
Berlyno siena tapo Šaltojo karo simboliu, o jos griūtis 1989 metų lapkritį – signalu apie jo pabaigą. Taip pat ji tapo vakarietiško gyvenimo būdo pranašumo prieš sovietinį simboliu, nes sienos egzistavimo metu žmonės vis tiek toliau bandė patekti į Vakarų Berlyną. Apie 5000 žmonių pavyko tai padaryti, o ne mažiau kaip 140 žmonių buvo nužudyti bandant kirsti sieną.
VFR ir VDR susijungė 1990 metų spalį, taip užbaigdamos savo keturiasdešimt penkerių metų padalijimo istoriją ir Šaltąjį karą.
Kodėl Ukraina – ne Vokietija ir ne Korėja
Dabar dažnai galima išgirsti Vokietijos padalijimo palyginimą su galimu „taikos planu“ Ukrainai. Šiuos palyginimus sunku rimtai analizuoti būtent iš istorinės perspektyvos. Pernelyg skiriasi kontekstas.
Vokietija buvo pripažinta pagrindine agresore Antrajame pasauliniame kare. Ji tapo vienintele suverenia šalimi, pralaimėjusia abu pasaulinius karus ir abiem atvejais pripažinta pagrindine jų kaltininke (kas nėra visiškai teisinga Pirmojo pasaulinio karo atveju, nes jis prasidėjo Austrijos-Vengrijos agresija prieš Serbiją, ir Vokietija buvo tik viena iš grandžių šioje baisioje istorinėje įvykių grandinėje). Todėl Ukrainos – agresijos aukos – palyginimas su „pagrindine agresore istorijoje“ yra arba pribloškianti istorinė šventvagystė, arba tikslinga priešo informacinė-psichologinė operacija.
Pritemptas atrodo ir palyginimas su Korėjos variantu, kuris atitinka Rusijos propagandinį naratyvą (nes Kremliuje teigiama, kad pilno masto invazija – tai vadinamųjų „DNR“ ir „LNR“, kurios jau iki tol aštuonerius metus kariavo su Ukraina, gynyba). Agresija prieš Ukrainą, šalį, kuri atsisakė branduolinio ginklo, ir tolesnė jos teritorijų aneksija – tai beprecedentis nusikaltimas prieš taiką ir grėsmė žmonijos egzistavimui per visą istoriją.
Būtent toks turi būti pagrindinis Ukrainos naratyvas. Blogiausiu atveju, neišrankiam vakarų vartotojui galima pateikti 1870–1871 metų Prancūzijos-Prūsijos karo pavyzdį, kai neišprovokuota ir galiausiai nenubausta Prūsijos agresija su tolesne Prancūzijos teritorijų aneksija galiausiai atvedė prie pasaulinių karų kitame šimtmetyje.
Grįžtant prie Vokietijos padalijimo – iš pradžių tai buvo priverstinis, logiškas ir netgi teisingas žingsnis valstybės agresorės atžvilgiu. Ir jį reikia vertinti būtent efektyvaus agresoriaus nubaudimo kontekste, nes Vokietija galiausiai netapo karų iniciatore Europoje ateinančiais dešimtmečiais. Toks elgesys su agresoriumi iš tiesų davė rezultatą – ilgiausią taiką Europoje istorijoje. Kitas dalykas, kad naują karą Europoje pradėjo kitas nenubaustas agresorius, kuris dalijosi kontinentą kartu su nacių Vokietija derybose 1939 metų rugpjūčio 23 dieną.
Šaltinis: focus.ua