Atrodo, žurnalistė ir rašytoja Ilona Skujaitė žino, kaip parašyti nacionalinį bestselerį. Debiutinis jos romanas apie Kotryną Jogailaitę „Karo nuotaka“ buvo kaipmat išpirktas ir sulaukė dar devynių leidimų. Glėbiais skaitytojai iš Vilniaus knygų mugės nešėsi ir naują Ilonos kūrinį, tęsiantį Jogailaičių moterų sagą – „Nemeilė“.
Naujasis istorinis I. Skujaitės romanas „Nemeilė“ pasakoja išskirtinę istoriją apie vienintelę moterį, oficialiai išrinktą Abiejų Tautų Respublikos (ATR)… karaliumi, – Oną Jogailaitę.
Šiais metais, gegužės 1–ąją, sukanka lygiai 450 metų nuo Onos Jogailaitės karūnacijos. I. Skujaitės romanas „Nemeilė. Ona Jogailaitė Batorienė ir keturi karaliai“ pristato ne tik brangakmeniais švytinčią, bet ir tamsiąją karūnos pusę, o taip pat – nutylėtas valdovės gyvenimo dramas.
Klausimus apie naująjį romaną ir nepaprastą Onos Jogailaitės asmenybę knygos autorei I. Skujaitei uždavė Laisvė Radzevičienė.
Atrodo, Onos Jogailaitės istorija yra natūralus pirmosios knygos tęsinys. Ar, rašydama pirmąją, jau žinojai, kad bus knyga ir apie Oną?
Rašydama apie Kotryną Jogailaitę, Oną palikau Vilniuje verkiančią, nes sesuo nuviliojo jos jaunikį – būsimąjį Švedijos karalių Joną Vazą, nors pagal papročius tai buvo jos, vyresniosios sesers, eilė tekėti. Vis dėlto Ona lyg ir geranoriškai perleido Kotrynai užjūrio princą, o ir vėliau savo seseriai, Švedijos karalienei, daug padėjo. Taigi mintis tęsti Jogailaičių sagą Onos lūpomis, pasakoti apie Kotrynos šeimos likimą bei jos pačios sukrečiančią gyvenimo istoriją kilo natūraliai. Būtent Ona tapo vienintele moterimi, kada nors išrinkta ATR valdove – po skandalingo Henriko Valua pabėgimo į Prancūziją Lenkijos ir Lietuvos ponai Oną išrinko karaliumi (lotyniškas titulas – Rex), o vėliau ji karaliavo kartu su savo vyru Steponu Batoru.
Koks buvo pirmasis įspūdis apie Oną Jogailaitę? Koks kontekstas pasirodė įdomus, vertas knygos?
Man ji pasirodė nepelnytai nurašyta, apspjaudyta ir užmiršta. Lenkų istorikai tris karalienės Bonos jaunėles dukras dažnai apibūdina taip: Sofija buvo išmintingiausia, Kotryna – gražiausia, o Ona – jokia. Tai ir sukėlė įtarimą: kaip tokia moteris galėjo būti jokia?
Kai pradėjau tyrinėti, kaip ir Kotrynos atveju, atsivėrė neįtikėtina ir sukrečianti moters istorija, kurią galima būtų pavadinti „Gyvenimas prasideda nuo 60“.
Bet labiausiai mane sukrėtė Onos patirtų išdavysčių ir skriaudų mastas: skaitydama šaltinius, nuolat klausiau savęs, kaip buvo galima šitaip elgtis su moterimi, žmogumi ir karalaite, išrinkta karaliumi, o per santuoką tapusią karaliene? Ona iš aukščiausių valdžios vyrų nuolat sulaukdavo to, ką mes šiandien vadiname bullingu ir gaslaitingu, bet tai jos nepalaužė. Manau, Onos istorija leidžia užčiuopti baisius dalykus, kurie suirutės ir tarpuvaldžio laikais vyko tuometinėje valstybėje.
Kodėl Oną vadini viena labiausiai nuskriaustų moterų istorijoje, nors šios asmenybės vertinimai – gana prieštaringi: vieni ją vadina auka, kiti – plėšria, valdžios ištroškusia moterimi?
Per penkis šimtus metų karalienės Onos atvaizdas apaugo tirštu, lipniu, kone nenuplaunamu apkalbų, įvairiausių vertinimų ir interpretacijų sluoksniu, pro kurį jos tikrąjį veidą įžiūrėti sunku. Vieni amžininkai Oną vadino labiausiai nuskriausta iš visų karalaičių ir niekam nelinkėjo patirti tokio likimo, kiti apšaukė ją nuodytoja, valdžios ir turtų ištroškusia boba, galvojusia tik apie pinigus ir save. Pavyzdžiui, XIX amžiuje istorikai ir rašytojai romantizavo Oną, vadino ją Abiejų Tautų Respublikos gelbėtoja ir paskutiniąja Jogailaičių giminės atstove, o kiti priekaištavo, kad ji gviešėsi Žygimanto Augusto palikimo, kuris šiaip jau teisėtai jai ir priklausė. Akivaizdu, kad šiame konflikte dėl valdžios ir pinigų kiekvienas tempė paklodę į savo pusę, o tikrąją tiesą nustatyti turbūt nebeįmanoma.
Pavadinimas „Nemeilė“ lyg ir nelabai tinka istorinei knygai, užtat labai – bestseleriui. Ką pavadinimas kalba apie Onos asmenybę ir jos gyvenimą?
Deja, visas Onos Jogailaitės gyvenimas, mano manymu, telpa būtent į šį skaudų žodį – ją nuolat skriaudė, ignoravo, išdavė ir nemylėjo. Kalbant apie istorines paraleles, turbūt visos moterys svajoja būti mylimos kaip Barbora Radvilaitė, bet iš tiesų daugybė jų gyvena nemeilėje kaip Ona Jogailaitė – nematomos, negirdimos, užmirštos, skriaudžiamos ir paskendusios nuoskaudose. Nemeilė yra baisus reiškinys, įsišaknijęs šeimose, žmonių sielose, net valstybės valdyme. Ir mes, šių laikų gyventojai, ir Ona, o ir visos ankstesnės kartos, sėdime ant tos pačios nemeilės šaknies, išdygusios turbūt tada, kai žmonės buvo išvaryti iš Rojaus.
Esminis klausimas kiekvienam šį jausmą patiriančiam – ką su juo daryti? Pasiduoti ir tyliai užgesti ar bandyti jį keisti? Karalaitė Ona ilgus metus buvo auka, gailėjusi savęs ir bejėgiškai verkusi dėl jai padarytų žiaurių skriaudų. Paskui tarsi užšalo – atsidėjo maldai ir artimųjų kapų lankymui. Ir tik paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį ji sugebėjo iš amžinos nelaimėlės virsti savo ir valstybės gyvenimą valdančia moterimi.
Dėl to ir parašiau apie ją, nes Ona pagaliau nustojo skųstis tamsa, uždegė žvakę, netgi visą fakelą, nušvietusį trečiojo bekaralmečio chaose paskendusios mūsų valstybės likimą. Į ATR sostą ji sugrąžino Jogailaičių kraują, sesers Kotrynos sūnų Žygimantą Vazą. Esu tikra, kad neeilinė karalienės Onos istorija įkvėps ir šiandienos moteris nepasiduoti net ir juodžiausiomis valandomis, kai atrodo, jog žemė slysta iš po kojų.
Ar galima sakyti, kad Onos gyvenime trūko ne tik meilės, bet ir teisingumo?
Tikrai taip. Ji buvo paskutinė sesuo, palaidojusi Žygimantą Augustą, bet iškart po jo mirties ponai neleido jai aplankyti ir pasimelsti prie mirusio brolio kūno – tai buvo didžiulis skandalas ir šventvagystė. Maža to, po brolio mirties Ona tapo viena turtingiausių Europos nuotakų, lenkė netgi Švedijos karalienę Kotryną. Tačiau Onai ir kitoms seserims testamentu paskirtas turtas – Žygimanto Augusto lobynas – po jo mirties buvo užrakintas Tikocino pilyje. Valstybės ponai atsisakė vykdyti testamentą, netgi privertė Oną atsisakyti jai skirto palikimo grasindami, kad jos, kiek anksčiau išrinktos karaliumi, nekarūnuos ir neleis tekėti už Stepono Batoro.
Šiais laikais tai būtų vadinama šantažu, o tuomet ši nemaloni procedūra atlikta itin žeminančiomis sąlygomis. Kronikos rašo, kad per karūnaciją ir vestuves, vykusias tą pačią dieną, Ona verkė taip, kad išsipurvino nekaltybę simbolizuojančią baltą vestuvinę suknelę. Po tokių skausmingų patirčių karalienė Ona galėjo virsti žvėrimi – kerštingu, siuntančiu ir kandžiojančiu visus iš eilės. Bet jos negandų iškankinta širdis, ne kartą skandinta gyvenimo purve, vis dėlto neprarado karališko orumo ir meilės artimui. Manau, kad išlikti doru žmogumi bet kokiomis aplinkybėmis, o ypač tada, kai valstybėje siaučia chaosas ir nuožmios kovos dėl valdžios, – didelė vertybė ir tuomet, ir dabar.
Kiek apskritai, kuriant asmenybės portretą, galima tikėti istoriniais šaltiniais?
Šiuo atveju verta prisiminti Justino Marcinkevičiaus Juodąjį ir Baltąjį metraštininkus iš poemos „Mažvydas“ – tą pačią istoriją galima aprašyti iš skirtingų perspektyvų. Visgi manau, kad apie karalienę Oną labai ilgai gyvavo juodoji legenda, kurią pasakojo vyrai. Aš pabandžiau rašyti baltąją – iškelti į viešumą seniai užmirštus faktus ir įsigilinti į karalienės psichologinį portretą bei jausmus.
Nors amžininkai Oną dažnai apibūdindavo kaip bailią, piktą ir niekam tikusią valdovę, vis dėlto Ona Jogailaitė buvo ta, kuri po Žygimanto Augusto mirties baigė statyti Varšuvos pilį ir ilgiausią tiltą per upę Europoje – to meto inžinerinį stebuklą virš Vyslos. Ji įamžino Jogailaičių dinastijos atminimą pastatydama ištaigingus renesansinius paminklus Žygimantui Augustui, sau ir motinai karalienei Bonai, mecenavo daugybę bažnyčių. Taigi, Ona Jogailaitė buvo ne jokia, o dar ir kokia!
Savo knygoje kitu kampu pažvelgiau ir į mūsų garsiuosius karalius – aprašiau juos kaip paprastus žmones, kai jie, nusiėmę karūnas, išleisdavo pasiganyti kruopščiai po paradine karališka išvaizda slepiamus sielų demonus. Tuomet ir pasimato, kad Žygimantas Augustas buvo ne tik svajonių mylimasis, bet ir žiaurus brolis savo seserims; Steponas Batoras – siaubingai šaltas sutuoktinis; Prancūzijos princas Henrikas Valua – suktas išdavikas. Ir netgi mylimas sūnėnas Žygimantas Vaza, kurį Ona vadino sūneliu ir be galo mylėjo, ją taip pat nuvylė – nepaklausęs tetos patarimų, vedė tą, kurios pats geidė. Šis istorinis romanas pasakoja apie tamsiąją karūnos pusę.
Skaitytojas knygoje randa autentiškus Onos laiškus. Kaip gimė mintis juos sudėti ir ką, tavo nuomone, jie duoda knygai?
Skaitydama istorinius šaltinius, labiausiai pasigedau Onos balso. Laimei, ji labai mėgo rašyti laiškus seserims, o XIX amžiaus istorikas Aleksandras Pšezdzeckis iš skirtingų archyvų surinko visą Jogailaičių laiškų rinkinį. Ir nors iš pradžių laiškus vertinau tik kaip neįkainojamą informacijos šaltinį, atskleidžiantį daug detalių apie Onos charakterį, pradėjusi rašyti romaną, supratau, kad neužteks tik sukurti literatūrinį Onos Jogailaitės portretą. Savo knygoje norėjau girdėti jos balsą, ataidintį iš pusės tūkstančio metų gelmės, todėl į šiuolaikinį literatūrinį pasakojimą įpyniau originalių laiškų fragmentų, kad seni ir nauji tekstai kalbėtųsi tarpusavyje. Šiuos fragmentus priderinau prie romano fabulos.
Kad Onos laiškai būtų suprantami ir lengvai skaitomi šiais laikais, atsisakiau pažodinio vertimo, laiškų sakiniai sutrumpinti, išversti pagal prasmę.
Kuris iš jos laiškų labiausiai palietė?
Jos slaptas laiškas seseriai Sofijai į Braunšveigą, parašytas po Žygimanto Augusto mirties: ji pasiskundė, kad labai bijo, nes ponai liepė palikti Varšuvą ir niekam nerašyti be jų žinios. Visgi vienas dvariškis ją įkalbėjo, kad nugabens laišką seseriai. Ona sutiko, nors rašydama labai bijojo, kad nebūtų pagauta…
Ar buvo sunku interpretuoti XVI amžiaus tekstus ir perteikti juos šiuolaikiniam skaitytojui?
Laiškai seserims išsiskiria tuo, kad yra labai atviri, smulkmeniškai aprašantys to meto įvykius, žinoma, iš subjektyvios pačios Onos perspektyvos. Kartais jie primena pasąmonės srautą, sakiniai neturi aiškios struktūros, kablelių ir taškų, yra ilgų ilgiausi, kas antrame žodyje prigrūsta titulų. Šiuolaikiniam žmogui juos skaityti sunku. Beje, įdomi detalė – laiškuose Sofijai Ona visada pasirašydavo: „Jūsų sesuo ir nuolanki tarnaitė Ona“.
Kodėl šiandien svarbu kalbėti apie tokias istorines asmenybes kaip Ona Jogailaitė?
Man svarbu iš užmaršties šešėlių ištraukti neeilinio likimo moteris ir parodyti jų stiprybę. Noriu prakalbinti tuos 500 metų tylinčius portretus, nes, bėgant laikui, keičiasi tik drabužiai ir žaislai, bet žmogaus sielos troškimai išlieka tokie patys. Be to, šiais moderniais ir progresyviais laikais dažnai esame linkę manyti, kad senųjų amžių žmonės buvo kvailesni. Ir nors technologijų pažanga išties milžiniška, visgi, rašant užmirštų moterų istorijas, atrodo, kad mes, žmonės, niekur per daug toli nenuėjome – aplink tą pačią meilės/nemeilės ašį sukasi naujos onos, barboros ir kotrynos, sprendžiančios tuos pačius klausimus. Esu tikra, kad būtent tokios stiprios asmenybės kaip Ona ir Kotryna Jogailaitės, įveikusios neeilinius likimo išbandymus, gali tapti įkvėpimo šaltiniu šiuolaikinėms mergaitėms ir moterims. Jos moko nepasiduoti ir siekti savo tikslo netgi tada, kai pasaulis griūva, kelią pastoja visokie carai ivanai, o artimieji – suakmenėja.
Ar šioje istorijoje buvo momentų, kurie tave veikė emociškai?
Mane labiausiai sukrėtė Stepono Batoro nemeilė Onai ir jų trečioji vestuvinė naktis, apie kurią gandai sklando iki šių dienų. Tuomet ji, 52-ejų nuotaka, turėjo viešai gėdai išstatyti ne tik vedybinę lovą, bet ir savo sudaužytą širdį.
Kaip manai, ar Ona būtų patenkinta tokia savo istorijos interpretacija?
Na, karalaitė Ona išties buvo bambeklė, o ypač mėgo skųstis prasta sveikata, nors išgyveno ilgiausiai iš visų karalienės Bonos ir Žygimanto Senojo vaikų – iki 72 metų. Manau, perskaičiusi mano romaną, ji turėtų dėl ko pabambėti, bet širdies gilumoje, tikiu, džiaugtųsi. Ar bent jau neleistų manęs nuplakti rykštėmis už tai, kad taip tiesmukai, XXI amžiaus stiliumi aprašiau baisiausias jos paslaptis.
Šaltinis: Nyksciai
