Pradėdamas šią apžvalgą noriu atsiprašyti visų maitinimo įstaigų, kurias buvau įvertinęs žemiausiu balu penkiaženklėje sistemoje, nes kavinė apie kurią šioje apžvalgoje pasakosiu yra kol kas baisiausia ką pavyko rasti per dešimtmetį.
Net neabejoju, kad atsiras tokių, kurie šią maitinimo įstaigą gins ir net girs joje gaminamą maistą.
Ir tokių bus ne vienas, nes nemaža Lietuvos gyventojų dalis nėra ragavę kokybiškai paruošto maisto. Tokiems pagamintas maistas ant keturis ar daugiau kartų kepto aliejaus, nusunkto per popierinį rankšluostį yra skanus (nes taip gamindavo močiutė). Kaip ir kotletas kvepiantis užvakar kepta žuvimi, ar praėjusios savaitės kotletai pavirtę balandėliais ar cepelinais irgi puikus pasirinkimas.
Tokiems pagrindiniai kriterijai kalbant apie maistą: daug ir pigiai.
Tad su laiku į piktus, užgaulius komentarus po savo apžvalgomis pradėjau žiūrėti su savotišku gailesčiu ir užuojauta tiems, kurie juos rašo.
Man svarbus kainos ir kokybės santykis, tad ieškodami kažko kas atitiktų šį kriterijų atvykome į Šilalę.
Norą parodyti daugiau šio Žemaitijos miesto, padarant daugiau nuotraukų iš paukščio skrydžio sutrukdė alkis, tad šį kartą jūsų dėmesiui tik kelios nuotraukos pakilus virš miesto, bet nuo šiol pažadu droną kelti dažniau.
Alkio genami apie 13:00 val. atvykome į kavinę „Lavita”. Apie itališką kavinės pavadinimą savo mintis pasiliksiu teksto pabaigai.
Pirmiausia pradėkime nuo pirmo įspūdžio.
Manau dar mokykloje biologijos pamokų metu sužinojote, kokią gerą uoslę turi katinai. O jei tas katinas dar ir Riebus, tai jo uoslė keliskart stipresnė nei eilinių katinų.
Man pakanka užsukti į maitinimo įstaigą ir jei joje tvyro aliejaus kvapas, aš galiu nusakyti ne tik ką dažniau jame kepė, bet ir tai kiek dienų jis nebuvo keistas.
Bet užsukęs į minėtą kavinę vietoje jau man įprasto aliejaus kvapo, kuriuo savo svečius pasitinka apsileidusios maitinimo įstaigos (nes juose šiuolaikinę ventiliaciją atstoja skersvėjis), „Lavitoje” užuodžiau tą kvapą, kuriuo dažnai pavasarį pakvimpa autostrados ruožai, kuriose ji ribojasi su ūkininkų ariamais ir natūraliomis medžiagomis tręšiamais laukais.
Ne tik kvapas, bet ir ant sienos atsilupę tapetai buvo lyg nebylus raginimas mums apsisukti ir eiti lauk net neprisėdus, bet šį kartą ne alkis, o smalsumas privertė mus ten likti.
Kad virtuvė neturi pusės į meniu surašytų patiekalų padavėja pranešti mums prisėdus prie stalelio nepasivargino, o gal tiesiog apie tokią svečių aptarnavimo taisyklę ji paprasčiausiai nežinojo.
Apie tai ko iš patiekalų nelikę sužinojome per tris ar keturis kartus, jai vis sugrįžtant prie mūsų stalo priimti užsakymo.
Labai apsidžiaugiau kai pagaliau pavyko išsirinkti patiekalus, kurių virtuvėje dar buvo likę.
Bent mes taip galvojome užsisakę sriubą, šnicelį ir silkę.
Bet po kelių minučių atnešusi sriubą, padavėja mus informavo jog ir silkės nėra, tada neapsikentęs paklausiau, o ką jūs dar turite?
Teko rinktis iš to kas liko – žemaičių blynus.
Pievagrybių sriuba – 1,50 €
Sriubos su Katiniene paragavome tik po šaukštą ir to pakako, kad visa burna apsiveltų riebalais, kuo tai primenančiais pigų aliejų.
Kaip taip reikia nekęsti virėjos/o darbo, kad taip sugadinti taip lengvai gaminamą sriubą.
Gal į šią sriubą buvo šliūkštelėta pora samčių aliejaus, kuriame prieš tai buvo kepti kokie kotletai? Sutikite: iškart ir skonio daugiau ir daug sočiau.
Ir jei tokios sriubos jūs suvalgytumėte visą lėkštę, tai iki vakaro ar kitos dienos ryto valgyti nenorėtumėte tikrai, ir tai ne dėl valgytos sriubos sotumo, o tik dėl to, kad jūsų skrandis sustojęs pusę paros mąstė kaip suvirškinti į jį suverstą didelį kiekį aliejaus.
Pagrindiniai patiekalai jau buvo pievagrybių sriubos žiauresnė versija.
Pasijutome lyg kokiame kankinimo kambaryje, kuriame bando išgauti informaciją versdami valgyti štai tokius patiekalus.
Ir patikėkite, jei kas būtų man per prievartą grūdęs į burną tuos žemaičių blynus, ar tą patį šnicelį, kiekvieną kąsnį užpildamas pievagrybių sriuba, aš greičiausiai norėdamas išvengti tokio baisaus kankinimo būčiau išsižadėjęs ne tik Tėvynės, bet ir tėvų.
Jei sriubos mes su Katiniene paragavome po šaukštą, tai iš pagrindinių patiekalų pakako paragauti mažytį šnicelio gabaliuką.
Šnicelis – 5,50 €
Rūgšti ir neiškepus, du žodžiai kuriuos pasakydama Katinienė manęs nenustebino, nes filmuodamas šnicelio pjūvį aš ir pats puikiai mačiau besipuikuojančią pusžalią maltą mėsą.
Greičiausiai į stipriai įkaitintą gruzdintuvę įmetę šaldytą šnicelį, pastebėję kad jo išorė pradeda degti ir traukti prie savęs visus trupinius esančius aliejuje, traukė jį lauk, ir aplieję neaiškiu padažu bandė tai paslėpti, bet neiškeptų vidurių paslėpti nepavyko…
Žemaičių blynai – 5,50 €
Su žemaičių blynais buvo panaši situacija, bet jų net ragauti nereikėjo tam kad daryti spėjimą, jog tokių net kiaulės neėstų.
Tokius blynus plaukiančius aliejuje pakabinus virš stiklainio, būtų galima stebėti kaip į indą teka taukai.
Nuėjęs prie baro pasakiau padavėjai, kad norėsiu atsiskaityti, tikėdamasis, kad ji atnešusi prie mūsų stalelio sąskaitą išklausys visą kritiką.
Į informaciją, jog atsiskaitymas vyksta prie baro, aš padavėjai atsakiau, jog norėčiau kad ji visgi prieitų prie mūsų stalelio.
Visą tai ką prieš tai skaitėte jūs susakiau padavėjai.
Ji labai nustebo, kad mes nieko nevalgėme, bet nudžiugino tai, kad ji klausydamasi mano pastabų joms nebyliai pritarė ir nė kiek nebandė ginti virtuvės, sakydama kad čia viskas ne taip jau ir blogai.
Vienu metu ji net pasiūlė nemokėti, arba net pakviesti kažką iš virtuvės.
Apsisprendimą mokėti padariau po jos teigiamo atsakymo į mano klausimą.
O klausimas buvo paprastas: ar tokį maistą tiekiate visiems čia apsilankantiems, ar čia tik mums taip nenusisekė?
Tad apie ką man diskutuoti su virėja, kuri taip dirba pastoviai?
Susimokėjome ir lėkėme alkani ieškoti kitos vietos Šilalėje, kur galėtume pavalgyti.
Reziumuoju. Pavadindami kavinę „Lavita” maitinimo įstaigos savininkai greičiausiai žinojo, kad šį itališką žodį naudodami užsieniečiai nori pasakyti, kad gyvenimas yra gražus ar pilnas džiaugsmo.
Tad klausimas jiems – apie kokį gražų gyvenimą ar džiaugsmą jūsų kavinės maistas?
Jums leidus parašysiu dar kelis itališkus žodžius, kurie labiau tiktų jūsų maitinimo įstaigai apibūdinti: „Morte” (mirtis), „Sfortuna” (nesėkmė), arba „Disgrazia” (didelė nelaimė).
Štai tokie žodžiai labiau atspindi tai kokį maistą jūs gaminate.
Kada jūs ir kiti įsikalsite į savo galvas, jog sėkmė priklauso ne nuo maitinimo įstaigos, o nuo maisto ir aptarnavimo kokybės, bei švaros pačioje maitinimo įstaigoje.
Vertindamas 1/5 anksčiau bijodavau rodyti vidurinį nagutį, bet nesenai iš spaudos sužinojau, kad tas gestas naudotinas ir nedraudžiamas.
Tad nuo šiol visoms panašioms maitinimo įstaigoms be širdies graužaties ar kažkokios vidinės gėdos atkišiu vidurinį pirštą.
Kavinė Lavita
