Anykštėnė Marijona Fergizienė kelia klausimą – kas tie asmenys su negalia: garbinga tautos dalis ar nurašytas inventorius?
Lietuva – viena valstybė, tačiau neįgaliųjų gyvenimo realybė joje skirtinga. Vieningos, aiškiai veikiančios sistemos – nėra. Vietoje jos – savivaldybių interpretacijos, lokaliniai sprendimai ir dažnai nevienoda praktika, kuri lemia žmogaus kasdienybę.
Regionuose galioja savos taisyklės. Kiekvienas rajonas, regis, kuria savo „modelį“, kaip tvarkyti neįgaliųjų reikalus. Kai kur tai veikia, kitur – kelia rimtų klausimų.
Anykščiuose sprendimus dėl paramos priima mero sudaryta komisija. Formali tvarka aiški, tačiau pats procesas – uždaras. Kas, kam ir kiek skiriama – dažnai lieka nežinoma tiems, kuriuos tai liečia labiausiai.
Šią sistemą geriausiai atskleidžia vienos moters istorija. Pavadinkime ją Petrone.
Gavusi oficialų dokumentą apie 40 proc. darbingumo lygį, galiojantį neterminuotai, ji ne džiaugėsi, o nusiminė – nes suprato, kad nuo šiol teks kovoti ne tik su liga, bet ir su sistema.
Kelias prasidėjo nuo formalumų: apsilankymas paramos centre, siuntimas pas šeimos gydytoją, pažyma apie galimas reikalingas pagalbines priemones. Net „špargalkė“ į rankas – kad gydytojas ko nors nepamirštų įrašyti.
Toliau – socialinių paslaugų centras. Tikslas – paprastas: gauti vaikštynę. Tačiau paaiškėjo, kad savivaldybė tokių priemonių neperka. Siūlomas modelis – įsigyk pats, o vėliau tikėkis kompensacijos.
Net ir šioje vietoje sistema užsidaro: darbuotojai negali padėti įsigyti priemonių, nes tai draudžiama. Taigi pažymos renkamos, dokumentai tvarkomi, bet reali pagalba – stringa.
Kyla natūralus klausimas: kam reikalinga pažyma apie būtinas priemones, jei jų suteikimo mechanizmas neveikia? Ar tai tik biurokratinė procedūra, ar vis dėlto kažkam naudinga sistema?
Skirtumai tarp savivaldybių akivaizdūs. Vienur neįgalieji aprūpinami reikalingomis priemonėmis, kitur – paliekami savarankiškai spręsti bazinius klausimus. Kodėl?
Petronės istorija tuo nesibaigia.
Nepajėgusi įsigyti vaikštynės, ji griuvo ir patyrė traumą – lūžo ranka. Tikėjosi pagalbos: bent jau organizuoti patekimą pas gydytoją. Tačiau paaiškėjo – tai ne paslaugų centro funkcija.
Maisto taip pat nebuvo. Pirmas skambutis – be rezultato. Antras – taip pat. Tik penktą dieną po traumos atvykusi darbuotoja atnešė sprendimą: paskirta globėja, kuri už 24 eurus galės nupirkti maisto.
Paradoksas akivaizdus: darbuotojai negali nupirkti maisto – tai draudžiama. Bet sistema sukuria kitą grandį, kuri tai padaro už papildomą mokestį.
Tą pačią dieną darbuotoja telefonu nufotografuoja stipriai patinusią, spalvą pakeitusią ranką. Informacija perduodama toliau. Tačiau realios pagalbos – nėra, nes „tai ne jų funkcija“.
Per daugiau nei dešimtmetį rajoninėje spaudoje – nė vieno išsamaus straipsnio apie neįgaliųjų teises ar problemas. Savivaldybės darbotvarkėse – taip pat tyla. Tema egzistuoja tik tada, kai tampa asmenine tragedija.
Devintą dieną po traumos Petronė pagaliau patenka pas traumatologą. Diagnozė – pavėluota pagalba. Gydytojas stebisi, kodėl nesikreipta anksčiau. Atsakymas – paprastas ir kartu sudėtingas: sistema neveikė.
Ši istorija nėra vien apie Anykščius. Tai klausimas visai valstybei: ar neįgalus žmogus Lietuvoje yra sistemos prioritetas, ar jos paraštė?
Kol nėra vieningos, skaidrios ir veikiančios sistemos, atsakymas lieka atviras.
Marijona Fergizienė
Šaltinis: Nyksciai
