Kas labiausiai trikdo aktorius
Nors žiūrovų reakcijos gali įkvėpti, yra dalykų, kurie akimirksniu suardo trapų teatro susikaupimą. Klaipėdos dramos teatro aktorė Samanta Pinaitytė atvirai prisipažįsta, kad labiausiai iš vėžių ją išmuša šiuolaikinės technologijos: „Šviečiantys telefonų ekranai bei netikėti ir staigūs fotoaparatų blyksniai tamsioje salėje“ griauna ne tik aktoriaus koncentraciją, bet ir visos salės atmosferą.
Ypač paradoksalu, anot aktorės, kad telefonai dažniausiai suskamba būtent tyliausiose spektaklio vietose – tada, kai emocinė įtampa pasiekia kulminaciją ir reikalinga visiška tyla.
Panašią patirtį įvardija ir aktorius Karolis Maiskis. Jam taip pat labiausiai kliūva „neišjungti telefonai – skambantys, filmuojantys, šviečiantys“. Tačiau jis atkreipia dėmesį ir į kitą, rečiau įvardijamą problemą – pačius žiūrovus, bandančius kontroliuoti vieni kitų reakcijas.
„Erzina, kai vieni žiūrovai neleidžia kitiems reaguoti“, – sako aktorius, pastebėdamas, kad teatre kartais vis dar gajus klaidingas įsitikinimas, jog juoktis ar spontaniškai reaguoti yra netinkama.
Visai kitu – gilesniu, vertybiniu – kampu į šį klausimą žvelgia aktorė Virginija Kochanskytė. Jai teatras visų pirma yra sakrali erdvė, prilygstanti bažnyčiai.
Ypač paradoksalu, kad telefonai dažniausiai suskamba būtent tyliausiose spektaklio vietose – tada, kai emocinė įtampa pasiekia kulminaciją ir reikalinga visiška tyla.
Ji prisimena savo dėstytojos Irenos Vaišytės ir režisieriaus Eimunto Nekrošiaus mintis apie teatrą kaip vietą, iš kurios išeinama taip pat susikaupus, kaip po mišių. Tokia laikysena, anot aktorės, natūraliai išugdė pagarbą scenai ir kūrėjams, todėl ir trikdančio elgesio tiesiog nelieka.
„Mano prisiminimai iš dialogų su žiūrovais yra tik geri – vis dar norisi ir norisi išeiti į sceną“, – sako ji, pabrėždama, kad pagarbus santykis gimsta iš abipusio pasitikėjimo.
Įkvepiančios žiūrovų reakcijos
Nors dažnai manoma, kad idealus žiūrovas – tylus ir santūrus, patys aktoriai šį stereotipą linkę griauti.
S. Pinaitytei svarbiausia ne reakcijos forma, o jos gyvumas. „Visiškai nesvarbu, ar tai bus audringi plojimai, sulaikytas kvapas, atodūsis ar nuoširdus juokas“, – sako aktorė ir pabrėžia, kad svarbiausia, jog žiūrovas būtų „čia ir dabar“.
Kartais, anot jos, stipriausia reakcija būna net negirdima – spengianti, tiršta tyla, kuri išduoda tikrą išgyvenimą.
„Spektaklis iš tiesų įvyksta tik tada, kai tarp scenos ir salės užsimezga energetinis ryšys. Be šio neverbalinio dialogo, tikiu, kad spektaklis prarastų prasmę, taptų tik atviruku su bėgančiais vaizdais. Žiūrovas, stebėdamas spektaklį, taip pat tampa jo kūrėju“, – įsitikinusi aktorė.
Šiandien, kai žiniasklaidos priemonės masiškai „maitina blogiena“, gal teatrams vertėtų suteikti žmogaus sielai atgaivą?..
K. Maiskiui įkvėpimas slypi pačiame žiūrovo buvime. „Pats žiūrovas ir yra įkvėpimas, juk kuriame jam“, – lakoniškai apibendrina jis, primindamas, kad teatras be žiūrovo apskritai netenka prasmės.
V. Kochanskytė žiūrovų reakciją suvokia kaip dialogo tąsą. Jai ypač brangios akimirkos, kai pasibaigus spektakliui publika neskuba kilti iš vietų, tarsi nenorėtų nutraukti bendro išgyvenimo.
„Išeinu į sceną atviram, nuoširdžiam dialogui su žiūrovu. To laukiu ir iš žiūrovų. Dėl reakcijos – yra įvairių spektaklių, įvairiai energetiškai pakraunančių… Bet pastaraisiais metais susiklostė tradicija, kad po daugumos spektaklių žiūrovai pašoka iš vietų, lyg skubėtų išeiti… Jei žiūrovai pasibaigus spektakliui dar kurį laiką sėdi nenorėdami „išeiti” iš spektaklio erdvės, o tik po to pratrūksta plojimais – žinau, įvyko abipusis kūrybos aktas! Tai mane labiausiai jaudina.
Legendinis Gruzijos teatro režisierius Michailas Tumanišvilis, paklaustas, o ką daryti, jei žiūrovas nepriaugęs iki teatro aukštumų lygio, atsakė žinąs tik du teatro modulius: vienas – kai žiūrovai pasibaigus spektakliui neskuba išeiti, veržiasi prie scenos aktoriams paspausti rankų, padėkoti, o kitas – kai žiūrovai, dar nepasibaigus spektakliui, skuba į rūbinę pasiimti paltų…
Jei pagarbiai daliniesi kūrybos nušvitimais, gyvenimo patirčių subrandinta išmintimi, tai iš žiūrovų gali tikėtis geranoriško atsako”, – sako aktorė.
Tylos pauzės, jos manymu, iškalbingesnės už audringas ovacijas.
Žiūrovai, peržengę ribą: netikėtos reakcijos salėje
Gyvas teatras visuomet kupinas netikėtumų. S. Pinaitytei ryškiausiai atmintyje įstrigęs atvejis įvyko generalinės repeticijos metu, kai vienas žiūrovas taip įsitraukė į scenoje vykstantį angliškai atliekamą žinomų asmenybių dialogą, kad prarado stebėtojo vaidmenį.
„Jis staiga atsistojo ir pradėjo ginčytis su personažais“, – prisimena aktorė.
Situacija tapo tokia intensyvi, kad teatro darbuotojams teko įsikišti ir palydėti pernelyg įsijautusį „naująjį kolegą“ iš salės.
V. Kochanskytei didžiausią įspūdį palieka ne garsios, o priešingai – absoliučios tylos akimirkos.
Esu sulaukusi neįtikėtino palaikymo: žmonės yra tiesę savo drabužius, davę rankines, stipriai apkabinę ar net šluostę ašaras. Kartais žiūrovas tiesiog užleidžia savo kėdę atsisėsti ar laiko už rankos.
„Net musę galėjai girdėti skrendant“, – sako ji, pabrėždama, kad tokia tyla kiekvieną kartą iš naujo sujaudina ir liudija apie giliai įvykusį susitikimą tarp scenos ir žiūrovų.
Kai aktorius priartėja: sienos išnykimas
Spektakliai, kuriuose aktoriai išeina į žiūrovų salę ar tiesiogiai kreipiasi į žiūrovus, visuomet tampa išbandymu abiem pusėms.
S. Pinaitytė pasakoja, kad tokiose situacijose atsiveria visa emocijų paletė – nuo stiprios empatijos iki akivaizdaus atsitraukimo.
„Esu sulaukusi neįtikėtino palaikymo: žmonės yra tiesę savo drabužius, davę rankines, stipriai apkabinę ar net šluostę ašaras. Kartais žiūrovas tiesiog užleidžia savo kėdę atsisėsti ar laiko už rankos“, – sako aktorė.
Tačiau pasitaiko ir akimirkų, kai žiūrovai fiziškai traukiasi, vengdami bet kokio kontakto. „Ir tai visiškai normali reakcija“, – pabrėžia ji.
Viena ryškesnių patirčių – scena po gaisro, kai ji, visa suodina, atsidūrė šalia nepriekaištingai baltai apsirengusios žiūrovės, kuri instinktyviai bandė išgelbėti savo kostiumėlį.
K. Maiskiui susidūrimas su žiūrovu jo erdvėje taip pat yra iššūkis. Nors pats aktorius prisipažįsta, kad jam patogiau būti stebėtoju, o ne įtraukti publiką, tokie momentai dažnai tampa žaismingi – žiūrovų pajuokavimai ar mėgdžiojimai, pasak jo, dažniau pralinksmina nei trikdo.
V. Kochanskytė į artimą kontaktą žvelgia filosofiškai. Ji kritiškai vertina siekį šokiruoti bet kokia kaina ir pabrėžia, kad teatras turėtų būti atgaiva sielai.
„Kažkada drauge su Mama žiūrėjome dramos teatro premjerą, kuriai pasibaigus jos užklausiau, kaip patiko. Mama, fabriko darbininkė, tikra melomanė, ramiai atsakė: tai kad fabrike būna ir baisiau.
Visiems laikams gavau pamoką, koks menkavertiškas menininkų snobizmas – šokiruojančiomis priemonėmis, keiksmažodžiais, akiplėšišku brutalumu į teatrą ateinantiems inteligentiškiems, kultūringiems, intelektualiems, dvasingiems žmonėms demonstruoti savąjį ribotą ego ir „aiškinti“, koks gyvenimas baisus.
Šiandien, kai žiniasklaidos priemonės masiškai „maitina blogiena“, gal teatrams vertėtų suteikti žmogaus sielai atgaivą?..
Scenoje stengiuosi, kad žiūrovai išeitų iš spektaklio lyg pripildytos taurės: sklidini gerų emocijų, grožio ilgesio, gerumo, postūmio gyventi įdomiau, prasmingiau… Grįžtamasis ryšys ne tik buvimui scenoje suteikia prasmę, bet ir gyvenimui”, – sako aktorė, įsitikinusi, jog tik su meile kuriama kūryba turi tikrą grįžtamąją vertę.
Kaip publika keičia patį spektaklį?
Visi trys aktoriai sutaria – žiūrovų elgesys tiesiogiai veikia spektaklio eigą.
S. Pinaitytė tai vadina teatro paradoksu: tas pats spektaklis, vaidinamas kelias dienas iš eilės, gali būti visiškai skirtingas. Vieną vakarą salė „kvėpuoja kartu“, energija padvigubėja, o kitą – aktoriams tenka visą emocinį krūvį sukurti patiems.
„Žiūrovų įsitraukimas spektakliui suteikia milžinišką energetinį impulsą. Ryškiausiai tai galima pajusti, kai tą patį spektaklį vaidiname kelias dienas iš eilės. Tai tikras teatro paradoksas: vieną vakarą įvyksta magija: žiūrovai reaguoja į kiekvieną pustonį, juokiasi, įsitraukia į dialogą, o tarp mūsų ir salės užsimezga gyvas, beveik apčiuopiamas ryšys. Tačiau kitą dieną, nors mes vaidiname, atrodo, lygiai taip pat, salėje tvyro mirtina tyla. Nėra jokių girdimų reakcijų, jokio atgalinio ryšio. Tuomet spektaklis tampa visiškai kitoks ir pradeda reikalauti kur kas daugiau vidinių pastangų, nes tą energiją, kurią vakar gavome iš publikos, šiandien turime sukurti patys“, – atvirauja ji.
K. Maiskis pabrėžia, kad žiūrovų reakcija spektaklio nekeičia iš esmės, bet jį praturtina – keičiasi dinamika, atsiranda tikras „kalbėjimasis“ su publika. Tokie vakarai, pasak aktoriaus, įsimena ilgam.
V. Kochanskytei kiekvienas pasirodymas savaime yra kintantis. Dialogas su žiūrovu atveria naujas kūrybines prasmes, kurios dažnai gimsta tik scenoje, gyvo susitikimo metu.
„Neįtikėtinai turtinanti gyvo bendravimo galia“, – taip ji apibūdina šį procesą.
„Aš esu šimtaprocentinis dialogo žmogus. Mano visos vaidybinės interpretacijos, taip pat ir mano sukurtų teatrinių impresijų tekstų plėtotė užgimė tik pasirodymo metu ir atsivėrė tokiomis prasmėmis, kurių aš, kurdama programos dramaturgiją, nė neįtariau. Todėl man atsakinėti į klausimus gyvai yra lengviau, nei kalbėtis su baltu popieriaus lapu. Neįtikėtinai turtinanti gyvo bendravimo galia!“ – sako aktorė.
Ką aktoriai patartų žiūrovams?
Aktorių patarimai paprasti, bet esminiai. S. Pinaitytė ir K. Maiskis kviečia žiūrovus tiesiog ateiti į teatrą.
„Ateikite į spektaklius. Leiskite sau bent kelioms valandoms visiškai pasinerti į kitą realybę, kurią kartu sukuriame, bent trumpam pamirškim išorinį pasaulį, palikim telefonus ir tiesiog pabūkime kitame laike“, – sako S. Pinaitytė.
V. Kochanskytė linki žiūrovams atsiverti nuoširdžiam dialogui su spektaklio kūrėjais. Tik tada, anot jos, įvyksta pilnutinė energijų kaita, kuri praturtina ir aktorių, ir žiūrovą. „Ko gero, tai ir yra abipusė menininko ir žiūrovo laimė“, – apibendrina aktorė.
