Lietuvos biatlono rinktinės lyderis Vytautas Strolia buvo tas žmogus, dėl kurio visų lietuvių akys sekmadienį krypo į Milano ir Kortinos žiemos olimpinėse žaidynėse vykstančias vyrų persekiojimo lenktynes.
Legendinėje Anterselvos biatlono trasoje startavo tik 60 olimpiečių – vietą tarp jų 49-uoju numeriu po sprinto užsitikrinęs 33-ejų anykštėnas persekiojimo lenktynėse sugebėjo pakilti iki 39-os vietos finiše.
12,5 km distancijoje lietuvis užtruko 35 min. 38,4 sek. 0 jam teko įveikti tris baudos ratus (šaudymas 1+1+0+1). Čempionu tapo ir pirmą medalį biatlono varžybose Švedijai iškovojo Martinas Ponsiluoma (31 min. 11,0 sek.; 0+1+0+0). Sidabrą laimėjo norvegas Sturla Holmas Laegreidas (atsiliko 20,6 sek.; 1+0+1+0), o bronzą – prancūzas Emilienas Jacquelinas (atsiliko 29,7 sek.; (1+0+0+2).
33-ejų V.Stroliai tai buvo trečiosiosios olimpinės persekiojimo lenktynės karjeroje. 2018 m. Pjongčange jis buvo 43-ias, 2022 m. Pekine – 58-as.
Nepaisant to, kad taip V. Strolia pasiekė geriausią asmeninį rezultatą olimpinių žaidynių persekiojimo lenktynėse, finiše buvo nusiminęs.
„Gaila, kad neišpildžiau lūkesčių, bet gyvenimas tiesiog sukasi toliau ir yra daug svarbesnių dalykų“, – kalbėdamas su ltok.lt sakė V. Strolia, kuris asmeninėse lenktynėse užėmęs 19-ą vietą pasiekė karjeros rekordą olimpinėse žaidynėse.
Į prestižines bendro starto lenktynes lietuvis nepateks. V. Stroliai žiemos olimpinėse žaidynėse lieka dar vyrų estafetės varžybos, kuriose jis startuos su Karoliu Dombrovskiu, Maksimu Fominu ir Nikita Čigaku.
Po finišo Lietuvos biatlono rinktinės lyderis V.Strolia, kalbėdamas su LTOK komunikacijos vadove Patricija Užiene, atsivėrė apie karjeros sunkumus, pasiaukojimą bei garbę atstovauti Lietuvai vasario 16-osios išvakarėse.
-Vytautai, pačiam tai jau ketvirtosios olimpinės žaidynės ir trečiosios, kaip biatlonininkui. Sirgalių čia – dešimtys tūkstančių, dar daugybę milijonų stebi per televizijos ekraną. Ką jums reiškia visas tas olimpinis kelias, ką tenka aukoti?
-Mes užsiiminėjame šiuo sportu, nors tai labai daug kainuoja šeimos atžvilgiu. Tai didelis pasiaukojimas. Tu per metus būni namie tik du mėnesius, daugiausia iki trijų mėnesių, ir tu vis tiek nori tuo pačiu turėti ir šeimą, kad po sporto būtų jau kažkas sukurta. Šeimai iš tikrųjų nėra lengva ir nėra man lengva tam tikrais momentais, kai pagalvoji, kad vaikai auga ir tas laikas praeina.
Iš kitos pusės, negali sakyti, kad tu čia aukojiesi ar dar kažką dėl sporto, nes sportas irgi suteikia daug labai gerų emocijų, tiek man, tiek šeimynai. Dėka šio sporto aš ir turiu tai, ką turiu. Galbūt jeigu ne sportas, aš ir neturėčiau nei dukryčių, neturėčiau žmonos. Ir dėl to sakau, tokiais sunkesniais momentais susideda, sukyla tos emocijos.
Iš vienos pusės ir gaila to laiko, kad tiek daug praleista atskirai, bet iš kitos pusės, yra ir pliusų.
Negali sakyti, kad labai aukojiesi ar vargsti, nes vienas kitą šitie dalykai papildo. Svarbiausia jausti malonumą dėl to, ką darai. Kai žinai, kad yra šeimos, artimųjų palaikymas, labai būna gera viduje ir dėl to gali atsiduoti tam sportui ir tiesiog daryti šiam momentui tą, ką gali geriausiai, kad paskui po finišo negalvotum, jog galėjau ten ar kitur ką nors geriau padaryti.
Gaila, kad neišpildžiau lūkesčių, bet gyvenimas tiesiog sukasi toliau ir yra daug svarbesnių dalykų, dėl kurių pergyvename, liūdime, džiaugiamės. Grįžus namo, kai nuslūgs emocijos, bus liūdna dėl to, kad neišpildžiau savo lūkesčių. Bet nereikia nuleisti galvos ir tiesiog judėti į priekį.
-Lūkesčiai ne visada atitinka realybę, bet, kaip bebūtų, tai yra jūsų geriausias asmeninis olimpinis pasiekimas persekiojimo lenktynėse. Dabar net per 10 vietų pavyko pakilti po sprinto. Paanalizavus rezultatus matyti, kad bent per 10 pozicijų pavyko palypėti tik dar dešimčiai kitų sportininkų. Ne kiekvienas sugeba tą padaryti. Kaip vertinate tai?
-Sunku vertinti, iš galo startuojant visada yra lengviau apsilenkti daugiau sportininkų, nei tiems, kurie startuoja geriausiųjų dešimtuke. Sunku palyginti, bet tie netaiklūs šūviai vis tiek man daug kainavo. Nebuvo vis tiek to greičio tokio, kokio norėjau. Šiandien jis vis tiek buvo geresnis, nei sprinte. Savijauta buvo geresnė ir slidės tikrai buvo greitos. Slydimas daug geresnis, nei ankstesnėmis dienomis. Todėl vertinti teigiamai pasirodymo negaliu, vis tiek nesu patenkintas, lūkesčiai kitokie buvo ir tiek. Aišku, geriau pakilti, nei nukristi su tomis vietomis, bet iš kitos pusės, sakau, tai nėra dėl ko aš čia važiavau.
-Nugalėtojas švedas Martinas Ponsiluoma startavo persekiojime iš 7-os pozicijos, sugebėjo panaikinti 40 sekundžių deficitą. Kaip vertinate čempiono pasirodymą? Tai pirmas švedų biatlono medalis šiose olimpinėse žaidynėse.
–Nepasakyčiau, kad netikėtumas. Tikrai švedai stiprūs, daug pretendentų taikytis į aukščiausias pozicijas. Kažkokios didelės staigmenos čia nėra, persekiojime 40 sekundžių tikrai nėra labai daug. Viena bauda ir lieka 15-16 sekundžių. Nėra taip, kad tai tokie skirtumai, kurių negalima atsilošti. Aišku, kai varžybose pats dalyvauji, labiausiai koncentruojiesi į save. Mačiau pirmą trejetą, bet daugiau nežiūrėjau – mintys kitur.
-Jūsų startas – Lietuvai ypatingos dienos – Vasario 16-osios – išvakarėse. Kaip jaučiatės dėl to, kad galite atstovauti Lietuvai pačiame svarbiausiame sporto renginyje pasaulyje, minėdami ir šią svarbią progą?
-Kas mane pažįsta, tai žino, kad esu 100 procentų Lietuvos patriotas ir visąlaik stengiuosi, kad Lietuva būtų reprezentuojama iš kuo gražesnės pusės. Nebūtinai rezultatais, bet kad ir užkulisiuose Lietuva būtų kaip pavyzdys kitoms šalims, kad esame draugiška ir paslaugi, ir visokia kitokia iš gerosios pusės valstybė. Todėl man visąlaik džiugu atstovauti savo šaliai olimpinėse žaidynėse. Dažnai susimąstau, kad jeigu ne mes, tai nebūtų stadionuose mūsų trispalvių, greičiausiai, nebūtų ir lietuvių sirgalių. Dėl to tie startai olimpinėse žaidynėse visada turi kelias prasmes, ne tik rezultatais. Čia tik kai kurie trumparegiai, greičiausiai, nelabai ką pasiekę žmonės gali įvardinti, kad čia prasti rezultatai ir panašiai. Tai yra reprezentacija visame kame.
Tu gali ne tik rezultatais kovoti, bet ir geru pavyzdžiu už trasos ribų. Ir žmonėms skleisti žinią, kad Lietuva yra graži šalis. Kad čia gyvena geri žmonės. Tą visada stengiuosi daryti. Visada atsiliepiu tik geriausiais žodžiais apie Lietuvą, nors kaip ir visur, yra visko. Stengiuosi atskleisti tai, kas yra geriausiai Lietuvoje. Stengiuosi visus komandos narius motyvuoti, kad mes turime Lietuvai atstovauti iš gerosios pusės ne tik trasoje, bet ir viešbutyje, trasoje ne varžybų metu, serviso zonose ir visur kitur.
Judame į priekį labai stipriai kiekvienais metais. Kai pradėjau sportuoti, dar atsimenu, kai važiuodavau į kitas šalis ir negalėdavau nieko nusipirkti, nes Lietuvoje viskas labai brangu. Dabar atvažiuoji į Šveicariją ir taip, brangiau, bet jau nebegalvoji, kad reikia pirkti pigiausią duoną. Perki tokią, kokią reikia. Mūsų šalis juda į priekį ir aš ja labai didžiuojuosi, tuo, ką esame sukūrę.
-Ačiū, Vytautai, tikras lyderio mentalitetas. Kaip planuojate kartu su komanda paminėti Vasario 16-ąją? Olimpinėse žaidynėse gyvenate atskirai nuo kitų. Biatlonininkai Anterselvoje, bet vis tiek – didelė komanda.
-Girdėjau, kad kažkur susitiksime. Pagiedosime himną kartu. Susitiksime, pabendrausime, pasisemsime gerų emocijų, nes tokios progos ir suteikia tas geras emocijas, kai galime kartu visi susitikti ir su tokia misija.
ltok.lt. Vytauto Dranginio / LTOK nuotr.
Šaltinis: Nyksciai
