Greičiausiai nesuklysiu rašydamas, jog kebabinių Lietuvoje daugiau nei kavinių ar restoranų ir didžioji dalis kebabinių iki skausmo panašios viena į kitą savo pasiūla.
Kartais paragavęs kebabų skirtinguose miestuose net pagalvoju, kad galimai padažus tos kebabinės užperka pilstomus iš tų pačių statinių.
Bet yra tokių, kurios stovi laipteliu aukščiau nei bendra masė kitų.
Viena iš tokių „Baharat”, kurią praėjusiais metais po apsilankymo įvertinome 5/5, ir tam vertinimui lyg pritardami skaitytojai, rinkdami TOP10 geriausių Lietuvos kebabinių, šiai kebabinei skyrė 1 vietą.
Antrą vietą skaitytojai skyrė „Kebabo manijai”.
Būtent tada, apibendrindamas balsavimų rezultatus, aš ir atkreipiau dėmesį į kebabinę mano gimtame mieste – Klaipėdoje.
Pakako Katinienei parodyti kelis filmukus „Kebabo manijos” iš jų facebook puslapio, kuriuose puikiai matėsi kebabinės interjeras ir to pakako, kad ji mane pradėtų įkalbinėti nuvažiuoti ten pietų.
Nesu aš interjero specialistas, gal dėl to mūsų šeimoje namų puošyba užsiima Katinienė, kuri taip pat geriau nei aš fiksuoja maitinimo įstaigų interjerą nuotraukose.
Nors kebabinėje vieni klientai keitė kitus, bet Katinienei pavyko padaryti nemažai nuotraukų šios įdomiai išpuoštos kebabinės jų neįtraukiant į kadrus.
Manau tai vienintelė kebabinė Lietuvoje, į kurią užėjęs eisi ne tik raudonu kilimu, bet taip pat galėsi iššokti iš savo sunkios žieminės avalynės ir kojikes panardinti į šiltas tapkutes.
Kebabų įvairovė nemaža, o pagrindinis ingredientas – vištiena.
Laukdami kol pagamins mūsų užsakymą, gerdami kavą su Katiniene kaip susitarę išsakėme tą pačią mintį – kol ant stalo nematai kebabų, sunku susitaikyti su mintimi, kad randiesi vienoje iš Lietuvos kebabinių.
Šiupininė sriuba – 7,00€
Katinienė, kas rytą besipykstanti su svarstyklėmis, be kebabo papildomai paskanauti salotų atsisakė, bet aš senai nusispjovęs į su nenumaldomu greičiu augantį svorį, prieš valgant kebabą nepraleidau progos suvalgyti dar ir šiupininę sriubą.
Nors sriuboje jau buvo kelių rūšių dešrelių, į ją papildomai buvo nuguldyta ir kebabo mėsos, bei čederio sūrio.
Jei čederio sūrio šioje plačioje skonių kompozicijoje dėl manęs galėjo ir nebūti, tai kebabo mėsos aš čia būčiau mestelėjęs dar papildomai kokį 100 g.
Paklausite kam dar papildomai, jei ir taip šiupininės tirštumas toks, kad ji jau panašėja į troškinį?
Atsakymas būtų trumpas – labai skanu, dėl to pirma ką padariau prieš duodamas kitiems šeimos nariams paragauti šiupininės, išgaudžiau visą lėkštėje buvusią kebabų mėsą.
Jei šeimos nariai iš gėrimų rinkosi lietuviškus putojančius gėrimus, tai aš turėdamas progą visada renkuosi – Airaną.
Tai gėrimas, kuriam meilę radau dažnai viešėdamas Stambule.
Gaila tik, kad turkų pačiose maitinimo įstaigose gaminamas „Airanas” skoniu sunkiai sulyginamas su Lietuvoje siūlomais parduotuvėse.
Jei sūnūs užsakant kebabus nebūtų susiginčiję kokiais padažais geriau gardinti visus kebabus, tai šis padėkliukas su skirtingais padažais ant mūsų stalelio nebūtų net nugulęs.
Bandymas pajuokauti prašant paragauti padažų kebabinės darbuotojų buvo priimtas rimtai. Tad gurkšnodami gėrimus gavome progą paragauti ir 5 skirtingus padažus.
Kebabas lėkštėje – 8,50€
Vienas iš sūnų niekaip negalė išsirinkti vieno iš trijų jam patikusių padažų. Tai jam visų trijų padažų ir įdėjo: agurkinio, aštraus ir česnakinio.
Papildomai jis dar prie kebabo lėkštėje paprašė svogūnų ir jelapenų.
Paminėsiu svarbią detalę – už papildomus pagardus primokėti nereikia.
Amerikano kebabas (mažas) – 8,00€
Ir mažasis į jam pagamintą kebabą pageidavo papildomai jelapenų, ir pasirinkdamas iš padažų agurkinį neprašovė, nes jis puikiai gesino prasimušančių jelapenų lengvą aitrumą.
Focaccia – 9,50€
Mūsų šeimoje abejingų ar vengiančių aštresnių poskonių nėra. Tad Katinienės „Focaccia” taip pat pasipuošė jelapenais ir svogūnais.
Skanu, bet Katinienei įveikti tokios didelės porcijos nepavyko net man kartas nuo karto prikimbant į pagalbą.
Didelis lavaše – 8,00€
O šį dviejų sprindžių dydžio „mažylį”, taip pat kaip ir kiti šeimos nariai nudažęs jelapenais ir dar aštriu padažu, valgiau aš – mėgstamiausias lietuvių katinas.
Reziumuoju. Gyvenime dažnai yra tekę lankytis Stambule. Ten išmaišęs ne tik miesto centrą, bet esu užklydęs ir į giliausius užkampius, kur turistų sutiksi retai.
Tad turėjau progų susipažinti ne tik su kebabų gamybos kultūra, bet ir didelį dėmesį atkreipiau į kebabinių interjerą.
Beveik prieš 10 metų mane labiau stebino ne tik tragiškas skirtumas tarp kebabų skonių Lietuvoje ir Turkijoje, bet ir tai, kad Turkijoje kebabinėje gali kebabą suvalgyti vietoje, prisėdęs jaukiai įrengtoje aplinkoje.
O Lietuvoje tuo metu vyravo vien kioskelių tipo kebabinių, su tualetinio popieriaus spalvos mėsos kebabų pasiūla, ir populiarėjančia automobiliuose kebabų valgymo kultūra.
Nesakau, kad automobilyje kebabo valgymas blogas sprendimas, kartais ir aš tai sau leidžiu, bet kai už lango -20C, ar atvirkščiai, plieskia vasaros saulelė, toks valgymas didelio malonumo nesuteikia.
Tad džiugu, kad bėgant metams kartu su kebabų kokybe Lietuvoje augo ir požiūris į kebabinės aplinką.
„Kebabo manija” puikus to pavyzdys, kai kebabinės savininkams svarbu ne tik tai ką jų svečiai valgo, bet ir kokioje aplinkoje.
Vertindamas „Kebabo maniją” aukštu 5/5 balu turiu jiems vieną pasiūlymą – pakeisti pavadinimą į „Kebabo magija”.
Nes užsukęs į jų kebabinę pasijunti lyg patekęs į pasaką, kuri nieko bendro su Lietuvoje įprastomis kebabinėmis neturi.
„Kebabo manija”
