Jeigu jūsų šeimoje ar artimųjų, draugų rate yra žmogus, kuris paniškai bijo kraujo, vengia tikrintis sveikatą, atlikti kraujo tyrimus – šis projekto „Pagalbos tiltai“ straipsnis yra būtent apie tai. Julija Užkurnienė, medicinos gydytoja, psichoterapeutė, mindfulness mokytoja dalijasi praktinėmis įžvalgomis, ką daryti susidūrus su šia fobija.
Sunkiai serga 3-4 proc. pasaulio gyventojų
Kraujo baimė turi medicininį terminą – vadinama hematofobija – ir ji priskiriama kraujo, infekcijų bei sužalojimų fobijų grupei, nurodo Amerikos psichiatrų asociacija. Įdomu tai, kad ši fobija tyrinėjama jau nuo 9-ojo dešimtmečio, todėl šiandien gerai žinomos šio tipo fobijos galimos atsiradimo priežastys bei gydymo būdai. Tačiau apie viską – nuo pradžių.
Tikriausiai daugeliui yra tekę sutikti gyvenime bent vieną žmogų, kuris bijo kraujo. Tačiau kada ši baimė tampa fobija, priklauso nuo pačios baimės intensyvumo ir jos sukeliamų padarinių.
Jei žmogus tiesiog bijo kraujo, tačiau dėl to nenukenčia jo sveikata, nevengiama diagnostinių tyrimų ir gydymo – tokia baimė nelaikoma fobija.
Hematofobijos būsena priskiriama, kai žmogaus kraujo baimė tampa ypač intensyvi ir neproporcinga: paniškai bijoma visų procedūrų, tyrimų, operacijų, bet kokių situacijų, kur galima susidurti su krauju, ir šių situacijų bet kokia kaina vengiama. Net ir prastėjant sveikatai.
Apskaičiuojama, kad pasaulyje sunkia hematofobijos forma serga 3-4 proc. visos populiacijos, tačiau tikrieji skaičiai gali būti didesni.
2022-2025 metais atliktas tyrimas atskleidė, kad adatų baimė būdinga net 63 proc. pasaulio gyventojų. Tiesa, ši baimė nepriskiriama klinikinei fobijai, ji daugiau siejama tiesiog su baimės jausmu.
Pasak J.Užkurnienės, kraujo ir adatų baimę jaučiantys gyventojai į specialistus kreipiasi tik tuomet, kai fobija rimtai ima trikdyti kasdienybę ir sveikatą.
„Problema su kraujo baime yra, kai tai trukdo žmogui atlikti būtinus medicininius tyrimus. Kalbame apie profilaktines procedūras, bendrą kraujo tyrimą, kitiems žmonėms tai gali būti problema, kai gydymas yra ilgalaikis, turi būti leidžiami vaistai ir panašiai.
Žmogus pradeda vengti gydymo įstaigų, negali pakęsti, kai užuodžia, pavyzdžiui, spirito kvapą, kas būdinga gydymo įstaigoms, ir jis pradeda vengti tų intervencijų.
Susidaro toks vengimo ratas, žmogus nesprendžia problemų, o jos vis gilėja“, – pasakoja Julija Užkurnienė, medicinos gydytoja, psichoterapeutė, mindfulness mokytoja.
Kartu ji priduria, kad nejaukiai jaustis ligoninėje ar poliklinikoje yra normali būsena, nes pačios gydymo ar diagnostikos procedūros gali būti nemalonios.
„Svarbu pastebėti, kad normalu yra kiek nerimauti prieš kraujo tyrimą, ypač kai jis lemia gydymo eigą, nusako pasikeitusius sveikatos rodiklius.
Bet šiuo atveju žmogus tiesiog sveikai nerimauja, nes jis žino, kad dabar yra nemalonu, tačiau tyrimą atlikti reikia ir visa tai praeis.
O žmogui, kuris turi specifinę fobiją, tai atrodo baisu. Taip baisu, kad net jo kūnas neklauso: pakyla aukštas kraujospūdis, pulsas, atsiranda pykinimo jausmas.
Tačiau dažniausiai dėl kraujo baimės žmonės apalpsta, nes greitai įsijungia fiziologinė reakcija, kai iš pradžių kūnas mobilizuoja save „kovok ir bėk“ režimui, o paskiau kraujo spaudimas krenta dėl atsiradusios hiperkompensacijos, nes taip veikia parasimpatinė nervų sistema“, – pasakojo gydytoja psichoterapeutė.
Pagalbos būdai – įvairūs
Žvelgiant į hematofobijos atsiradimo priežastis matyti, kad ši fobijos rūšis gali būti tiek paveldima (pastebima fobijos tąsa giminėje) arba išmokstama ir tai dažniausiai vyksta vaikui nuolat pastebint, kaip tėvai paniškai bijo kraujo ir kaip jie tokiose situacijose elgiasi.
Taip pat kraujo baimę gali išprovokuoti traumuojančios patirtys, susijusios su operacijomis ar kraujo netekimu. Galiausiai keliama net tokia evoliucinė hipotezė, kad alpimas yra reakcija, galinti apsaugoti nuo didesnio kraujo netekimo.
Atpažinti fobiją galima iš tokių simptomų, kai dėl kraujo baimės padažnėja pulsas ir staigiai sukyla kraujospūdis arba gali būti ir priešingai, ir tokių situacijų esame girdėję dažniau, kai kraujospūdis staiga smarkiai nukrenta ir žmogus alpsta.
Visgi J.Užkurnienė atkreipė dėmesį į tai, kad pagal diagnostinius psichiatrinius kriterijus kraujo baimės fobija pripažįstama, jeigu ji tęsiasi apie pusę metų ir ilgiau.
Ir čia yra geroji naujiena – kadangi gydymo būdų jau ieškoma nuo 9-ojo dešimtmečio, tai šiandien jų tikrai yra. Tačiau, kas atrodė progresyvu prieš beveik pusšimtį metų, šiandien, atsiradus naujiems tyrimų rezultatams, gydymo būdai yra keičiami.
Pavyzdžiui, 9-ajame dešimtmetyje progresyvu buvo gydyti taikomąja įtampa, kai pacientai išmoksta įtempti kojų ar rankų raumenis ir juos po to atpalaiduoti.
Toks pratimas, anot psichoterapeutės, tėra tik pleistras problemai gydyti, tačiau gali būti naudingas sėdint laukiamajame dėl kraujo tyrimų – įtempiant ir atpalaiduojant raumenis skatinama kraujotaka, keliamas širdies darbas, todėl mažėja alpimo tikimybė.
Tačiau toks kūno ruošimas nėra problemos sprendimas iš esmės. Pasak J.J.Užkurnienės, pažangiausia ir veiksminga pagalba yra kognityvinė terapija, kai pasitelkiamos kompleksinės priemonės.
„Kai mes, psichoterapeutai, dirbame su žmogumi, tai išsiaiškiname pirmiausia tas frustraciją keliančias mintis, nes tai gali būti pati kraujo spalva, kitam gali būti kvapas medicininės patalpos, kuriose atliekama procedūra, kitam neigiamas reakcijas gali iššaukti baltas chalatas ir adata.
Mes sudedame tuos dirgiklius ir laipsniškai, pamažu pratinam žmogų, kad jis gali susitvarkyt su savo mintimis toje situacijoje, pratinam, kad jis gali išbūti su tais kūno pojūčiais, kurie yra nemalonūs.
Nes žmogus ima bijoti ne tik to, kad ims kraują, bet gali bijoti ir to, kad jisai apalps, kad jam tas kūnas atrodys nevaldomas.
Tai ir pamažu nujautrinam žmogų tiems dirgikliams“, – tikino J.Užkurnienė ir pridūrė, kad gydymo trukmė – individuali: vienam gali užtekti ir 10 sesijų su psichoterapeutu, kitiems kelionė link baimės įveikimo gali trukti ir pusmetį, ir daugiau.
Virtualios realybės nauda
Dar viena novatoriška priemonė, kovojant apskritai su fobijomis, yra virtualios realybės akiniai ir su tuo susiję gydomieji žaidimai, kurie kuriami kaip gydomoji terapija.
Tokių jau yra ir Lietuvoje, tiesa, dar ne kraujo baimei įveikti, bet šios rūšies terapija rodo džiuginančius rezultatus.
„Mano kolegos naudojo šią terapiją, toks prietaisas yra Vilniuje ir jis pasiteisino skrydžio baimei įveikti, klaustrofobinėms situacijoms, kur pats vaizdas daug lemia gydyme.
Tiesa, kraujo baimė yra ir apie pojūčius, ir apie kvapą, todėl susimuliuoti per akinius truputį sunkiau.
Nes mes psichoterapijoje naudojame daugiau priemonių: adatas, kraujo spalvą, gydymo įstaigos kvapą“, – vardijo J.Užkurnienė.
Kartu ji primena, kad negydoma klinikinė kraujo baimė pastebimai blogina gyvenimą ir žmogaus sveikatą.
Tad ji ragina ieškoti pagalbos. Ir kartu priduria – ši fobija dažniau gydoma nemedikamentiniu būdų, bet jeigu yra taip baisu, kad kyla klausimas, eisiu pas gydytoją, atliksiu kraujo tyrimą ar ne, ir gal taip sau pakenksiu, tuomet yra ir kraštutinė, bet tik trumpalaikė priemonė – vaistai.
Jeigu nerimo lygis prieš medicinines procedūras yra didžiulis, galima kreiptis į psichiatrą, kuris, išklausęs paciento skundų, gali paskirti nedidelį kiekį raminamųjų vaistų, kurie padės atsipalaiduoti prieš nemalonią procedūrą.
Tačiau medikai įspėja – šie vaistai kelia priklausomybę ir skiriami tik tais atvejais, kai pacientui jų iš tiesų reikia.
Verta žinoti
Dažniausi kraujo baimės simptomai:
- galvos svaigimas, silpnumas;
- pykinimas;
- šaltas prakaitas;
- neryškus matymas („juoda akyse“);
- alpimas;
- panikos jausmas;
- stiprus noras pabėgti iš situacijos.