Anykščių rajono tarybos narys, policijos rėmėjas Dominykas Puzinas kelia problemą, kaip elgtis policijai, kai kaimynai įvairias institucijas, taip pat ir policiją, naudoja tarpusavio nesutarimams ar net sąmoningo kenkimo kaimynams atvejais. D.Puzinas ragina diskusijai, „kuri pagaliau pripažintų, kad egzistuoja teisinių spragų, leidžiančių vienam žmogui paversti gyvenimą pragaru visai bendruomenei”. Publikuojame jo nuomonę.
Socialiniuose tinkluose kilo didelė diskusija po Skirmantas Malinauskas paviešinto jaunos šeimos pasakojimo. Jų istorija – apie tai, kaip kaimynai, pasitelkdami tarnybas, sistemingai gadina žmonėms gyvenimą. Ne kartą, ne du, o KASDIEN kviečiant policiją, ugniagesius, medikus dėl visiškų smulkmenų. Ir nors daugelis galėtų pagalvoti, kad tai vienas išskirtinis atvejis – deja, realybė yra ta, kad tokių istorijų Lietuvoje yra daug daugiau.
Kaip Anykščių rajono tarybos nariui man ne kartą teko susidurti su tokiomis situacijomis. Skundai dėl „ne vietoje padžiautų drabužių“, „kepamos mėsos kvapo, kuris nuodija“, „per ryškiai šviečiančios lempos“ ar net „per dažnai į lauką išeinančio kaimyno“. Atrodytų juokinga, bet už viso to slepiasi realių žmonių tragedijos – šeimos priverstos kasdien gyventi nuolatinėje įtampoje, jausdamiesi lyg nusikaltėliai savo pačių namuose.
Kas skaudžiausia – nuo tokių „neadekvačių kaimynų“ kenčia ne tik viena šeima, o dažniausiai visa gatvė. Žmonės nebenori turėti reikalų su tokiais asmenimis, nuleidžia akis, ilgai tyliai kenčia, kol galiausiai pasiduoda – parduoda būstą, kraustosi. Tai tylus bėgimas nuo problemos, nes sistema, deja, jų negina.
Asmeniškai esu kreipęsis į įvairias institucijas – nuo vietinės valdžios iki ministerijų, netgi Seimo narių. Tačiau visur susiduriama su ta pačia siena. Atsakymas visada labai panašus: institucijos privalo reaguoti, nes kitaip bus pažeistos „žmogaus teisės“. Iš esmės – niekas negali nuspręsti, ar skundas pagrįstas, kol tarnybos neatvyko.
Štai čia atsiranda paradoksas. Nes realiai – tai tampa įrankiu piktnaudžiauti. Kiekvienas, turintis pakankamai daug noro ir atkaklumo, gali terorizuoti savo aplinką, sistemingai kviesdamas tarnybas dėl menkniekių. Ir teisiškai jam už tai nieko – nes iš anksto neįmanoma nustatyti, ar buvo reali grėsmė.
Iš kitos pusės, rašau ir kaip policijos rėmėjas, kuris ne vieną dešimtį kartų kartu su pareigūnais vyko į tokius iškvietimus. Turiu pasakyti atvirai: policijai šioje situacijoje rankos užrištos.
Pareigūnai mato per sistemas, kad iš to paties adreso jau buvo dešimtys panašių nepagrįstų kvietimų, mato kolegų „atrašymus“, mato, kad situacija vis kartojasi. Jie turi savo nuomonę. Bet vis tiek privalo vykti. Nes jeigu nuspręstų nevažiuoti ir pasirodytų, kad šį kartą tai – tikras pavojus, atsakomybė kristų ne ant įstatymų leidėjų, o ant konkrečių pareigūnų, kurie „neatvyko“.
Ir aš sutinku – policija privalo reaguoti. Nes vienas atvejis iš šimto tūkstančių gali būti lemtingas. Bet ar tai reiškia, kad mes turime tyliai taikstytis su dešimtimis ar šimtais nepagrįstų kvietimų, kurie griauna šeimų gyvenimus ir eikvoja tarnybų resursus?
Šiandien sistema yra akivaizdžiai nesubalansuota. Ji saugo tuos, kurie piktnaudžiauja savo teisėmis, o ne tuos, kurie realiai kenčia. Ir tai yra didžiausia problema.
Skirmanto paviešinta istorija turi tapti rimtos diskusijos atspirties tašku. Diskusijos, kuri pagaliau pripažintų, kad egzistuoja teisinių spragų, leidžiančių vienam žmogui paversti gyvenimą pragaru visai bendruomenei. Diskusijos, kuri neapsiribotų tik kalbomis apie „žmogaus teises“, bet ir užtikrintų, kad piktnaudžiavimas būtų vertinamas kaip grėsmė kitų teisėms – gyventi ramiai, oriai ir be nuolatinės baimės.
Aš mačiau tokių istorijų iš arti. Mačiau žmones, kurie nebeištvėrę tyliai susikrovė daiktus ir išsikraustė. Mačiau pareigūnus, kurie važiuoja į eilinį absurdišką kvietimą, bet viduje supranta, kad tai neturi nieko bendro su tikru saugumu. Mačiau bendruomenes, kurios byra, nes viena ranka įstatymai „gina“ piktnaudžiaujantį, o kita ranka palieka bejėgius visus kitus.
Klausimas, kurį turime kelti labai aiškiai: kiek dar šeimų turės kentėti, kol pripažinsime, kad sistema neveikia?
Dominykas Puzinas
Šaltinis: Nyksciai
