Nors jau seniai atradome uolines Saulės sistemos planetas, jų atmosferų tyrimas, labai svarbus gyvybės paieškoms, vis dar yra didelis iššūkis. Planetų atmosferų tyrimai taip pat turi ilgą istoriją.
Iki šiol mokslininkai analizavo didžiules ir išpūstus dujinių milžinių, skriejančių aplink tolimas žvaigždes, atmosferas. Tokiais atvejais astronomai, stebėdami priešais savo žvaigždę praskriejančią planetą, analizuodavo tos žvaigždės šviesą, sklindančią pro storą atmosferos sluoksnį, ir tada lygindavo ją su žvaigždės skleidžiama šviesa, kai priešais ją nėra planetos.
Skirtumas tarp šių dviejų matavimų aiškiai parodo praeinančios planetos atmosferos cheminę sudėtį. Tačiau jei dujinių milžinių atveju tai yra įgyvendinama užduotis, tai uolinių planetų, tokių kaip Žemė, atveju viskas yra daug sudėtingiau.
Čia ir yra problemos esmė. Mūsų sistemoje yra Žemė ir jos planeta dvynė, t. y. Venera. Abi jos yra beveik vienodo dydžio, abi yra Saulės gyvenamojoje zonoje ir abi dengia tanki atmosfera. Tačiau, kaip žinome, nors vienoje planetoje gyvybė klesti, kitoje gyvybės nėra ir greičiausiai niekada nebuvo.
Nusivylimas ieškant naujos Žemės: netikėti sunkumai
Atmosferos slėgis Veneroje daugiau nei šimtą kartų didesnis nei Žemės paviršiuje, temperatūra nenukrenta žemiau 420 laipsnių Celsijaus, o iš dangaus lyja sieros rūgšties lietus. Todėl planetos dvynės turi labai skirtingas galimybes jose vystytis gyvybei.
Ir čia kyla svarbus klausimas: ar mokslininkai, ieškantys antrosios Žemės tolimose planetų sistemose, sugebės atskirti uolines planetas, panašias į Žemę, nuo planetų, panašių į Venerą.
Kad tai išsiaiškintų, Astrofizikos instituto (IA) mokslininkų grupė nusprendė patikrinti, kokią informaciją apie Veneros atmosferą būtų galima gauti, jei planeta būtų ne už 40 mln. kilometrų, o kitoje, už daugelio šviesmečių esančioje sistemoje.
Pagrindinis veiksnys šiuo atveju yra galimybė atskirti atmosferą, sudarytą daugiausia iš azoto, nuo atmosferos, sudarytos daugiausia iš anglies dioksido (kaip Veneros atveju).
Savo darbe mokslininkai naudojo duomenis, surinktus 2012 m. birželio 5 ir 6 d., kai Venera praskriejo prieš Saulės diską ir turėjome galimybę stebėti planetos tranzitą jos (ir mūsų) žvaigždės disko fone.
Tuo metu atlikti stebėjimai leido išsiaiškinti, kokį pėdsaką Saulės spinduliuotėje paliko Veneros atmosfera.
Tuo metu astronomai padarė išvadą, kad kai tik pradės veikti naujausios observatorijos, tokios kaip ELT ir Arielio kosminis teleskopas, bus galima stebėti ir analizuoti Žemės dydžio egzoplanetų atmosferų sudėtį.
Egzoplaneta Gliese 12 b, apie kurios atradimą paskelbta 2024 m. gegužę, yra už 40 šviesmečių ir gali būti Žemės dydžio arba šiek tiek mažesnė – tokiu atveju ji prilygtų Venerai. Šioje meninėje koncepcijoje dešinėje parodytos galimos planetos interpretacijos – be atmosferos ir su atmosfera, kuri galėtų būti tokia pat tiršta ir tanki kaip Veneros.
Tačiau pasirodo, kad net ir jų nepakaktų tiksliai atskirti į Venerą panašias planetas nuo į Žemę panašių planetų, o tai galėtų lemti didelę paklaidą.
Juk toli kitoje sistemoje rasta planeta, kuri atrodytų kaip antroji Žemė, iš tikrųjų gali būti antroji Venera.
