Medalis bus įteiktas kovo 30 d. Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre.
Virgilijaus nuomone, pilietiškumas auginamas ne gražiais žodžiais, bet asmeniniais pavyzdžiais, o istorinė atmintis yra vienas iš svarbiausių veiksnių, leidžiančių mums pasijusti savo valstybės nariais, suprasti savo, kaip tautinės ir pilietinės visuomenės, veiklos prasmę ir tikslus.
– Virgilijau, kokius žygius asociacijos „Jungtinės Gargždų pajėgos“ fotografų ir žygeivių klubas planuoja šiemet?
– Šiemet artimiausias ir mūsų asociacijos šalies mastu organizuojamas žygis vyks liepos mėnesį Vėžaičių seniūnijoje. Tai labai įdomi istoriniu, kultūros paveldo požiūriu teritorija. Gražus ir kraštovaizdis.
Tad žygis tikrai praturtins dalyvius naujomis žiniomis apie partizaninį judėjimą, žydų genocidą. Žygyje pagerbsime žuvusius partizanus Telšinskus, taip pat Antkoptyje yra trys partizanai žuvę, mūsų maršrute – Holokausto aukų amžinojo poilsio vietos.
Ilgoji žygio trasa – net 36 km, bet atsižvelgdami į žygeivių galimybes planuojame ir trumpesnę – 20 km.
Ruošdami maršrutą atidžiai tyrinėjame vietoves, kuriomis keliausime. Tikrai ir mums patiems būna naujų atradimų.
Štai palei Skiniją ant kalniuko atradome labai senas kapinaites, kurios nėra lengvai pasiekiamos, reikia pelkę perbristi. Verta apie šias kapinaites pasidomėti labiau.
– Iš buvusių pėsčiųjų žygių – kuriuos labiausiai vertinate?
– Manau, kad žmones itin jaudina „Lituanicos“ skrydžio istorija. Dariaus ir Girėno transatlantinis skrydis yra vienas didžiųjų XX a. lietuvių nacionalinių naratyvų.
Tad kas penkerius metus organizuojamas naktinis „Lituanicos“ žygis yra toks įtraukus, kad žmonės lieka pakylėti iki kito karto. Žygyje vyrauja fantastiška aura, tada akivaizdžiai suvoki, kad mūsų didvyriai yra neapsakomoje pagarboje.
S. Darius ir S. Girėnas baigė skrydį Vokietijos Soldino miške, bet jie iki šiol skrenda mūsų širdyse.
Kad ir kaip būtų, dviejų Lietuvos lakūnų žūtis buvo ne pralaimėjimas, o pergalė. S. Dariaus ir S. Girėno žygis įkvėpė ne vieną lietuvių kartą.
„Lituanicos“ žygio dalyviai apdovanojami atminimo medaliais, kuriuos pristatome ir muziejams, įforminame. Tie medaliai Lietuvoje yra Aviacijos muziejuje.
„Viskas – mano širdyje, už tuos, kurie yra šalia“, – žinomos dainos žodžiais Sausio 13-osios gynėjas V. Skuodas palydi Kauno karininkų ramovėje vasario mėnesį jam suteiktą garbingą įvertinimą – teisinį Lietuvos laisvės gynėjo statusą.
– Ar atsigręži į savo veiklos rezultatus, kuo itin pasidžiaugi?
– Man širdyje ramu, kai pagalvoju, jog gyvenimas nepraėjo veltui. Padaryti ne vienadieniai darbai, o ilgalaikiai, kuriantys pridėtinę vertę visuomenei: štai bendrovei „Infropiras“ – 30 metų, klubui „Viktorija“ – 40 metų.
Artėja mūsų asociacijos „Gargždų jungtinės pajėgos“ dešimtmetis. Pradžia – kai bendraminčiai pradėjome pėsčiomis žygius tiesiog savo iniciatyva, tai buvo tarsi pomėgis.
Pamažu subrendo mintis kurti nevyriausybinę organizaciją, dalyvauti projektuose, veiklą įprasminti vertingais dalykais.
„Gargždų jungtinės pajėgos“ dalyvauja įvairiuose žygiuose šalies mastu, tačiau pirmutinis mūsų asociacijos tikslas yra aprodyti visą Klaipėdos rajoną. Pradėjome nuo Daukšaičių: 38 km maršrutas, penkios partizanų žuvimo vietos.
Visi mūsų žygiai yra sėkmingi, nes patikima komanda susiformavome. Siekiame mokytis iš kitų klaidų, semiamės patirties, daug įdedame triūso organizuodami žygį.
Pirmiausia susitinkame su seniūnijų seniūnais, jie turi daug informacijos, žymimės įdomiausius būsimo maršruto taškus.
Žygiuose vidutiniškai dalyvauja 300–350 žmonių, per metus organizuojame kelis žygius. Tad per asociacijos daugiau nei aštuonerius gyvavimo metus, galime sakyti, kad subūrėme apie 8 000 žygeivių.
Įskaitiniuose žygiuose esu pats nužygiavęs per 5 000 kilometrų, dabar turiu „Sidabrinio žygeivio“ titulą, kitąmet, manau, pasieksiu „Auksinį“ lygmenį. Žinoma, jei priskaičiuočiau visus savo žygiavimus, tai kilometrų būtų žymiai daugiau.
– Daug kalbame apie pilietiškumo ugdymą, tačiau visgi kaip patriotizmą įdiegti į žmonių sąmonę?
– Galvoju, galime pasiekti tik per savo asmeninį pavyzdį, atsargiai, ne prikišamai. Be moralizavimo, be propagandos. Štai ir žygių maršrutus formuojame taip, kad žmogus pats pamatytų, sustotų, paskaitytų, nusifotografuotų, o paskui gal ir labiau pasidomėtų.
Žygeivis bręsta žingsnis po žingsnio. Mūsų asociacijos tikslas yra atskleisti Klaipėdos rajono istoriją, parodyti turtingą kultūros paveldą, sudominti vietiniais šviesuoliais, signatarais, kovotojais už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę.
Mums rūpi, kad žmonių sąmonę pasiektų tai, kuo rajonas gali didžiuotis, kuo esame šviesiausi.
Gargždiškis V. Skuodas, istorinės atminties puoselėtojas, apkeliavęs ir tyrinėjęs daug Klaipėdos rajono vietovių, kuriose vyko partizaninis judėjimas.
Virgilijus yra ne tik prisiekęs žygeivis, bet ir puikus fotografas, įamžinęs ne vieną rajono istorinį įvykį, iškilias asmenybes.
– Ką Tau reiškė žinia, kad būsi apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“?
– Pirmoji mintis: kas čia mane nominavo, kas pamatė, įvertino, o ar tikrai esu to vertas?.. Man tai buvo didžiausia nuostaba. Žinoma, esu dėkingas, šis apdovanojimas man brangus, kaip ir Sausio 13-osios medalis, kaip ir Lietuvos laisvės gynėjo statusas.
Esu laimingas, kad asociacijoje „Gargždų jungtinės pajėgos“ užaugo ir jau subrendo jaunoji karta. Dabar asociacijos branduolys – keturiasdešimtmečiai, žmonės pačiame jėgų žydėjime.
Tad ramiai galiu džiaugtis ir stebėti, padėti, dalintis patirtimi. Yra kam perduoti estafetę, bus žmonių, kurie ir toliau įgyvendins mūsų asociacijos vieną iš svarbiausių tikslų – ugdys jaunimo pilietiškumą ir kels sąmoningumą.
Man kelrodė žvaigždė buvo šviesaus atminimo Česlovas Tarvydas, ilgametis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, signataro Jurgio Šaulio sūnėnas ir jo atminimo puoselėtojas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos rajono skyriaus pirmininkas. Jis neįtikėtinai daug nuveikė atrasdamas mūsų partizanų kovų ir žūties vietas bei jas įamžindamas.
Č. Tarvydas man įdiegė istorinės atminties svarbą. Dar prieš pat jo mirtį miške ieškojome vieno bunkerio, Česlovas jau buvo labai silpnas, jis pavargo, galvojo, kad bunkeris yra arčiau. Vėliau tą bunkerį radau už 200 m, miško gilumoje.
Jaučiu įsipareigojimą tęsti Č. Tarvydo misiją, branginti dar gyvus partizaninio judėjimo liudininkus. Tai svarbu, be mūsų rūpesčio viskas gali greitai nueiti užmarštin.
