„Aušrelė, nebūk godi! Atiduok savo zuikį Petrui! Negi tau gaila?“ – tokias frazes dažnai galima išgirsti žaidimų aikštelėse.
Pirmasis veiksnys. Bet kuri mama nori užauginti sveiką visuomenės narį, todėl ji iš visų jėgų stengiasi įskiepyti savo vaikui dosnumą ir padorumą.
Antrasis veiksnys. Be gerų ketinimų, mama taip pat turi kaltės jausmą ir visuomenės pasmerkimo baimę: „O jeigu dabar visi pagalvos, kad blogai auklėju savo vaiką!…“
Plius trečiasis veiksnys. „Taip darė ir daro VISOS mamos, nežinau, kodėl tai yra blogai, ir nežinau, kaip galima daryti kitaip!” – per daugelį metų susiformavę visuomeniniai elgesio standartai.
Skurdo programavimas: kodėl vaikai neturėtų būti verčiami dalintis žaislais
Kartu pažvelkime, kur tai veda. Mamai paklususi Aušrelė atiduoda zuikį Petrui. Mama ją pagiria: „Kokia tu gera mergaitė!“ Tačiau Aušra visai nenorėjo jo atiduoti, šį zuikį vos vakar padovanojo tėtis ir ši dovana – dalelė tėčio meilės, su kuria nė minutei nesinorėjo skirtis.
Zuikis – jos turtas. Todėl jai yra šiek tiek skaudu, tačiau šią emociją ji pasiliko sau. Juk MAMA pasakė, kad žaislą reikia atiduoti. Kitaip ji bus gobšuolė, t. y. bloga mergaitė. O ji nenori būti BLOGA! Blogu mergaičių NIEKAS NEMYLI.
Nei mama, nei Aušrelė to nepastebėjo, tačiau mažylei jau pradėjo formuotis jos gyvenimo scenarijus: „Jeigu nenori pagarsėti kaip bloga mergaitė, vadinasi turi atiduoti net mėgstamiausius daiktus, net jeigu tau skaudu – tik taip tave mylės. O jeigu jų neatiduosi, turi jaustis kalta, kad save nubaustum“.
Įprastai tam, kad susiformuotų scenarijus, prireikia kelių pasikartojančių situacijų, tačiau kartais pakanka ir vienos, emociškai stiprios scenos, pavyzdžiui, kai iš jau verkiančio ir nenorinčio dalintis vaiko, žaislas atimamas jėga. Arba atimamas MĖGSTAMIAUSIAS daiktas su kuriuo jau susiformavo emocinis ryšis, žadant jį grąžinti, tačiau to nepadarant.
Ir užaugs mūsų Aušrelė nuostabia moterimi, labai gera ir dosnia. Tokia gera ir dosnia, kad atiduos paskutinį centą, sau nieko nepasiliks. Viskas vyrui ir vaikams, jeigu kas nors liko – tėvams, draugams, kolegoms, kraštutiniu atveju – katėms laiptinėje. „Sau? Apie ką jūs? Man daug nereikia, svarbu, kad jums būtų gerai!“
Iš pradžių tokia Aušra yra visų mylima, vėliau ja pradeda naudotis visi, kas netingi. Vyras „sėdi jai ant sprando“, neturi normalaus darbo, vaikai vis rečiau dėkoja, net tėvai – ir tie nuolat kažko reikalauja. Jai jau būtų laikas NORĖTI KO NORS SAU!!! Išleisti pinigus SAU! Ir kartais ji „pratrūksta“ – nusiperka sau brangią suknelę, o vėliau baudžia save kaltės jausmu. „Kam nupirkai? Už šiuos pinigus tiek visko galima buvo nupirkti šeimai!…“
Galbūt kas nors jau atpažino save šiame paveiksle. Tai nėra laimingiausias gyvenimo scenarijus, tiesa? Mes galime pasieti savo vaikuose sveikus scenarijus. Tėvai vaikystėje – didžiausi autoritetai, praktiškai dievai, todėl jų žodžiai yra vertinami kaip tiesioginė nuoroda visam likusiam gyvenimui. Būtent todėl psichologai pataria labai atidžiai auklėti vaikus, stebėti, ką jiems sakome, kaip patariame elgtis.
Ką gi daryti situacijose, kai vaikas nenori dalintis savo žaislais? Pagalvokite, ką darytumėte, jeigu vyras jums padovanotų prabangų „Dior“ rankinuką, o jį pamačiusi draugė pradėtų prašyti porą savaičių su ja „pasižaisti“? Greičiausiai, mandagiai atsisakytumėte. Nes tai, visų pirma, yra vyro dovana, o visų antra – dabar tai jūsų „turtas“, kaip tas Aušrelės zuikis.
Leiskite savo vaikui nesidalinti, pasilikti žaislą sau. Su svetimu vaiku išsiaiškins jo mama, jie turi savo gyvenimą. Diplomatiškiausias variantas – atsinešti papildomus žaislus, kuriuos galima greitai įteikti reikliam kaimynų vaikui, vietoj jūsų Aušros zuikio. Ir vilkai pamaitinti, ir avys nepaliestos.
Linkiu sėkmės šiame kelyje! Visi kartu galime užauginti naują LAIMINGĄ sveikų ir sėkmingų žmonių kartą!
