Apie kultūrą rašantis tinklalapis „Meno bangos“ paskelbė straipsnį. „Svitlana Kostrykina. Apie Rūtą Suchodolskytę-Neniškienę – jos gyvenimą Svėdasuose ir kitose pasaulio patraukliose vietose“. Jame publikuojamas interviu su naująja Anykščių mero patarėja Rūta Neniškiene. Publikuojame ištrauką.
Vertėja, poetė, bibliotekininkė Rūta gyvena tolokai nuo didžiųjų miestų. Bet juk gyvenimas gali būti įdomus visur – ir Svėdasuose. Arba ypač Svėdasuose, saugančiuose Vaižganto atminimą. Tai – Anykščių žemė, persmelkta literatūra ir jos patirtimis. Rūtą kalbina Svitlana Kostrykina – žurnalistė, scenaristė, rašytoja. Abi pašnekovės susipažino rezidencijoje ,,Parašyta Molėtuose“. Tad sėkmės rezidencijoms, kuriančioms prasmingas pažintis – lietuvių kalbą vis geriau išmokstančiai ukrainietei Svitlanai ir daug kalbų mokančiai lietuvaitei Rūtai. Berengdami spaudai šį interviu, sužinojome, kad Rūta tapo Anykščių mero patarėja.
Kada ir kaip pradėjai rašyti? Ar prisimeni savo pirmuosius eilėraščius? Kas tave įkvėpė anksčiau ir įkvepia dabar?
Pradėjau rašyti penktoje klasėje, t.y. prisimenu, kai mano pirmąjį eilėraštuką „Kiekvienas turi savo taką“ išspausdino žurnale „Žvaigždutė“. Mane labai įkvėpė močiutė Marija, jos lenkiškai deklamuojami posmai, paskui – lietuvių kalbos mokytoja Marija Draugelienė – pajutusi manyje poetinę gyslelę, ėmė ruošti poezijos konkursams. Su mokytoja palaikome ryšį iki šiolei, tik dabar ne ji mano eilėraščius taiso, bet aš padedu leisti jai poezijos knygeles.
Dabar tebeįkvepia tėviškės pamiškių žibuoklės, vaikai, laiko properšos kadieniame bėgime, kiti autoriai…
Kaip prasidėjo tavo meilė knygoms? Ar vaikystėje svajojai tapti bibliotekininke? Galbūt turi istorijų, susijusių su tau svarbiomis knygomis?
Nuo ankstyvos vaikystės labai mėgau skaityti. Galbūt pirmutinę meilę skaitymui įkvėpė tėvo kelionių žurnalai („Vokrug sveta“), mamos mezgimo knygos (beje, turėjo ir kitų knygų, tik nežinau, ar skaitė), močiutės maldaknygės. Jie skaitė – ir aš skaičiau. Pirmiausia – visas bibliotekoje esančias pasakas, tada – apie indėnus, detektyvus, galiausiai romanus.
Bibliotekininke dirbti nesvajojau, tik svajojau, kad mane kada nors užrakintų bibliotekoje. Taip ir įvyko, kai rašiau pirmąją metinę ataskaitą.
Kiek kalbų moki? Kurias kalbas? Kaip tau pavyko išmokti tiek daug kalbų? Ar turi paslapčių mokantis užsienio kalbų?
Moku penkias su gimtąja: lietuvių, lenkų, rusų, anglų, norvegų. Paslapčių čia nedaug, stebiuosi, kad, gimusi ir augusi šalia
Rūta – iš karto į antrą klasę. Prie mokyklos su mama
Trakų, dar nekalbu karaimų kalba. Gimiau dvikalbėje šeimoje (vis dar kraipau galvą, kaip tėvai susikalbėdavo – vienas klausia lenkiškai, kita atsako lietuviškai), aplink buvo rusiukų draugų, lenkiukų pusbrolis ir keturios pusseserės, ėjau į lietuvių mokyklą. Pasirinkau anglų kalbos studijas, tada išvykau į Norvegiją, vėliau į Šiaurės Airiją. Manau, kalbų reikia mokytis kalbant, geriausia kalbos kilmės šalyje, nes kitaip mokymasis panašus į zoologijos sodo gyventojo pastangas išmokti gyventi laisvėje.
Kaip pradėjai dirbti vertėja? Kurių knygų vertimo darbas tau įsiminė labiausiai? Kuo tu labiausiai didžiuojiesi?
Įvairių pavertėjavimų teko atlikti svečiose šalyse, bet jie nebuvo literatūriniai. Nustebau, kai po metų Norvegijoje mane priėmė į vertimo biurą, bet užduočių gavau nedaug. Š. Airijoje verčiausi iš papildomo vertimo, o štai grįžusi į Lietuvą, paragavusi karčios, prakaitu suvilgytos žurnalistikos duonos, nupėdinau į Lietuvos literatūros sąjungos kursus pradedantiesiems. Ten susipažinau su tokiais puikiais vertėjais kaip Rasa Drazdauskienė, Virgilijus Čepaitis ir po kiek laiko gavau versti (tiksliau perversti) škotų autoriaus Iaino Bankso romaną „Tiltas“. Teko pavargti kartu su redaktoriumi Valdu Daškevičiumi. Valdas dar tuo metu išgyveno asmeninę dramą, tad labai daug kalbėjomės ir ne apie vertimą. Bet, manau, kad pavyko, netgi tose teksto dalyse, kur škotišką tarmę reikėjo versti į žemaitišką. Ačiū geriems redaktoriams, kurie daug dirba su jaunais vertėjais.
Teko paplušėti ir prie Jo Nesbø detektyvo „Nemezidė“, įdomu buvo atrinkti ir versti Jurgos Ivanauskaitės eiles į anglų kalbą, smagu buvo dirbti su vertėjus ir autorius į seminarą Rašytojų sąjungoje subūrusia vokiečių-persų poete Schirin Nowroussian, kuri virtuoziškai sunėrė rinktinę iš anglų, italų, vokiečių, prancūzų kalbų vertimų – dabar jau nebepamenu, kas į ką vertė, reikėtų atsiversti knygelę…
Kai štai taip dalinuosi prisiminimais, gal ne didžiuojuosi, bet jaučiuosi ne tuščiai aukojusi laiką, jaučiuosi pil-na-vi-du-rė. O kartais galvoju, ką aš čia veikiu toje kaimo bibliotekoje, išduodanti kitų vertimus lyg malkas… Bet apie tai – toliau.
Visą straipsnį skaitykite čia:
Svitlana Kostrykina. Apie Rūtą Suchodolskytę-Neniškienę – jos gyvenimą Svėdasuose ir kitose pasaulio patraukliose vietose
Šaltinis: Nyksciai
