Europos Sąjungos šalių narių sveikatos apsaugos sektorių skirtumai glūdi šalių narių architektūroje ir nepakankame teisės reguliavime, – knygos „Europos sveikatos sąjunga: pasiūlymai ateities kartoms“ („A European Health Union. A blueprint for generation”) pristatyme teigė Vytenis Andriukaitis. Šiandien Briuselyje pristatyta knyga, kurioje Europos sveikatos ekspertai analizuoja Europos sveikatos sąjungos koncepciją ir Europos Sąjungos (toliau – ES) šalių narių galimybes bendrai spręsti sveikatos sistemų problemas ir siūlo sprendimo būdus.
Renginyje kalbėjęs leidinio sudarytojas ir vienas straipsnių autorių V. Andriukaitis atkreipė dėmesį į tai, kad sveikatos sektorius, kurio paslaugos sukuria beveik dešimtadalį ES nacionalinio produkto pridėtinės vertės, nesulaukia reikiamo politikų dėmesio. Covid-19 pandemija atskleidė, kad ES turi mažai svertų sveikatos srityje.
2020 m. Europos Komisija įsipareigojo sukurti tvirtesnę Europos sveikatos sąjungą. Kaip rodo Eurobarometro tyrimai, sveikata minima tarp keturių piliečiams svarbiausių sričių. Europiečiai pirmenybę teikia visuomenės sveikatai ir nori turėti bendrą ES sveikatos politiką, tačiau, pagal dabar galiojančias ES sutartis, kiekviena ES šalis narė sveikatos reikalus tvarko atskirai.
V. Andriukaitis kelia klausimą: ką daryti, kad sveikatos apsauga, kuri per pastaruosius dešimtmečius augo kaip vienas didžiausių valstybių narių sektorių, neliktų antrarūšė? Straipsnyje jis apžvelgia ES sutartis ir aptaria galimus scenarijus, kaip išjudinti sustabarėjusias ES institucijas ir pagerinti europiečių sveikatą. „Europos sveikatos sąjungos tikslas – pagerinti europiečių sveikatą, nuo kurios priklauso senojo žemyno gerovė, – teigia buvęs Europos Komisijos narys, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą. – ES sutarties pakeitimai, reikalingi Europos sveikatos sąjungai įtvirtinti, atveria naujas bendradarbiavimo galimybes ir konkrečius būdus. Sutelktos visų ES šalių narių pajėgos, finansiniai ir kiti resursai ypač svarbūs sujungiant įvairių šalių sudėtingų, retų ligų diagnostikos ir gydymo centrus, kurie užtikrintų vienodą priežiūrą visiems šiomis ligomis sergantiems ES pacientams, nesvarbu, kokioje šalyje jie gyvena.“
Jo nuomone, visuomenė pasisako už ES sveikatos gerinimą, sveikatos politikos stiprinimas rodo, kad ES šalys narės ir Europos institucijos yra linkusios judėti Europos sveikatos sąjungos link, nesvarbu, būtų keičiamos ES sutartys, ar ne. „Aš, kaip daugelis Europos sveikatos sąjungos šalininkų, manau, kad be Europos Sąjungos sutarčių pataisų ateityje gal kilti grėsmė turėti efektyvią Europos sveikatos sąjungą“, – teigia autorius.
Anot Pasaulio sveikatos centro vadovės Ilonos Kickbush, sveikatos apsauga buvo politinio sutarimo pasirinkimas, dabar ji tampa skaldančiu geopolitiniu veiksniu, ir tai yra naujas reiškinys.
Europos progresyvių studijų fondo (the Foundation for European Progressive Studies (FEPS) prezidentė Maria Joao Rodriges pasidžiaugė, kad V. Andriukaičio suburti ekspertai dalijasi pasiūlymais, kurie leis sutelkti valstybių ir institucijų jėgas bei daugiau nuveikti europiečių sveikatos labui. „Knyga atspindi žmonių diskusijas dėl Europos ateities”, – teigė Norvegijos piliečių atstovas Trolls Petersen, dalyvaujantis konferencijoje dėl Europos ateities.
Leidinyje, skirtame politikams, specialistams ir žmonėms, taip pat spausdinami Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Retų ligų koordinavimo centro vadovės dr. Birutės Tumienės ir sveikatos eksperto Gedimino Černiausko straipsniai.
Knygos leidėjai – Europos sveikatos ir tvarios plėtros institutas (Vilnius) ir Europos progresyvių studijų fondas (the Foundation for European Progressive Studies (FEPS).
Visą pristatymo įrašą galima peržiūrėti https://feps-europe.eu/publication/a-european-health-union/
Ramunė Sakalauskaitė, Europos sveikatos ir tvarios plėtros institutas
Šaltinis: Nyksciai
