Knygoje „Klaipėdos parko istorija“, Kęstučio Demerecko straipsnyje „Mitinė Melnragės giria“, rašoma, kad J. Riechertas buvo malūnininkas, turėjęs savo malūną Vitėje, ir kilni asmenybė, siekusi sustabdyti smėlio pustymą, kuris grėsė visam miestui.
Vietoje, kur dabar ošia Girulių miškas, XIX a. pradžioje plytėjo pustomos smėlio kopos. Miesto magistratas suprato, kad tą teritoriją reikia apželdinti. 1825 m. J. Riechertas buvo paskirtas Plantacijos inspektoriumi.
Šias pareigas jis ėjo net 26 metus, 1825-1851 m., ir visus juos paskyrė Plantacijos (dabar Girulių miškas) sodinimui.
Jo pastangomis buvo apželdinti didžiuliai plotai.
Taip pat jo idėja buvo pasodinti ir atskirą atminimo gojelį dviejų monarchų susitikimo vietoje (dabar gojelis tarp dviračių treko ir Šv. Kazimiero bažnyčios).
Tame Karališkame miškelyje jis buvo sumanęs pastatyti ir paminklą. Dėl to kreipėsi į karalių 1841 m.
Kaip padėka J. Riechertui XIX a. viduryje jo sodintame miške buvo pastatytas kuklus atminimo obeliskas.
Obeliskas buvo sunaikintas pokario. Klaipėdos krašto kultūros paveldo išsaugojimo fondo direktorius Arvydas Urbis nustatė vietą, kurioje stovėjo paminklas J. Riechertui. Jis buvo prie pat tako, netoli Vokiečių karių kapinių.
Klaipėdos miestiečių draugijos pirmininkas Benas Volodzka „Vakarų ekspresui“ sakė, kad idėja atkurti obeliską J. Riechertui gvildenama jau nuo 2017 metų, tačiau konkrečių veiksmų lig šiol niekas nesiėmė.
„Manome, kad svarbi miesto parkų ir istorinių želdinių kūrimo istorija klaipėdiečių nepelnytai užmiršta.
Mūsų įsitikinimu, būtina atkurti Klaipėdos miesto parko (dab. Poilsio parko), Plantacijos inspektoriaus atminimo obeliską, remiantis ikonografine ir istorine medžiaga.
Atkūrus atminimo obeliską J. Riechertas bus daug žinomesnis plačiajai visuomenei, kadangi bus sudarytos platesnės fizinės galimybės susipažinti su istorija.
Kadangi teritoriją, kurioje stovėjo obeliskas, patikėjimo teise valdo Savivaldybė, bus reikalingas jos sutikimas. Norim atrasti paminklo likučius nustatytoje vietoje, suvokti, kokia bendra situacija, ir ketiname teikti paraišką Kultūros skyriui su parengtu paminklo atkūrimo projektu”, – sakė B. Volodzka.
Klaipėdos apželdinimo problemos
Klaipėdos apželdinimo istorija Iki Klaipėdą nusiaubusių XVI-XVIII a. karų Klaipėdos priemiesčiuose ošė senų pušynų, ąžuolynų ir bukų giraitės. Jos labiausiai nukentėjo per penkerių metų Rusijos imperijos okupaciją Septynerių metų kare. Per tą laiką Klaipėdos apylinkės, įskaitant Mėmelio miesto šiaurias teritorijas ir Kuršių neriją, liko visiškai be miškų.
O metant gausų smėlį iš jūros kopos užpustė šiauriau Klaipėdos buvusius laukus bei miškelius ir kėsinosi į Klaipėdos priemiesčius. XVIII a. viduryje pustomais smėlynais jau buvo susirūpinusi Prūsijos vyriausybė. 1765 m. Frydrichas II išleido įsakymą, kuriuo ragino smėlingus rajonus apsėti, aptverti tvoromis, apjuosti grioviais.
1809 m. Prūsų Lietuvos karo ir duomenų rūmai išleido potvarkį, kuris įpareigojo smėliu užpustytus plotus paversti naudą teikiančiais miškais. Susirūpinta pajūriu ties Klaipėda. 1809 m. Vyriausybė priskyrė miestui nemažą pajūrio ruožą su sąlyga, kad jis bus apsodintas medžiais ir paverstas mišku.
Buvo išrinktas apmokamas miesto želdinių inspektorius, kuris ir pradėjo organizuoti šiuos darbus. Apželdinimo darbai prasidėjo daugiausia karalienės Luizės skatinimu, po to, kai karaliaus pora iš Klaipėdos (Memel) grįžo į Berlyną.
O 1809 metais karalius Fridrichas parodė savo dėkingumą Klaipėdos miestui perduodamas miestui šiaurines sritis iki Viršutinės g., Pievų g., Moltke g., Schützen g. 1810 m. prasidėjo sunkūs kopų smėlynų apželdinimo darbai, nuo paplūdimio statomos smėlio užtvaros ir smėlio dykynė atželdoma miško juosta. Smėlynų apsodinimo darbai prasidėjo nuo kelio priešais kareivinių šaudyklą (dabar tai dviračių takas) ir nedidelio tvenkinio į Moltke (Svejanė).
Tai šiandieninio plantacijų miško pabaiga. 1822-1823 m. Klaipėdai buvo priskirtas naujas, iki tol Melnragei priklausęs, nualinto miško plotas. Įsteigiama senosios Mellneraggen girininkija. Tačiau dideli apželdinimo darbai buvo ne pagal jėgas miestui, kuriam nuolat trūko lėšų.
Darbai vyko lėtai, neretai sodinukai žūdavo, sodinti reikėdavo iš naujo. Miško sodinimu buvo susirūpinę Klaipėdos pirkliai, kurie skyrė lėšų ir šią pajūrio dykumą, nuo Klaipėdos miesto krašto iki Karkelbek, apsodino mišrių miškų – miško plantacijomis. 1834 m. Vyriausybės nutarimu pajūrio ruožas ties Klaipėda buvo perduotas vietinei pirklių organizacijai. Darbai paspartėjo: nuo XIX a. vidurio apželdinimas jau vyko nuosekliai, sistemingai. Ir XIX a. vid. jau augo gražus miškas prie jūros nuo Švyturio iki Karkelbeek.
