Jaukų praėjusio penktadienio vakarą į Svėdasų biblioteką sugužėję svečiai klausėsi prof. dr. Jolantos Zabarskaitės, pristatančios savo mokslinę monografiją „Kaip kalba gamina prasmę“. Knygą išleido Kazimiero Simonavičiaus universiteto leidykla 2022 m.
Autorę kalbino vyžuoniškis skulptorius Povilas Šorys. Monografija yra dvidešimties metų mokslinių tyrimų apibendrinimas. Prof. J. Zabarskaitė knygoje dėkoja į lingvistinius tyrimus pastūmėjusiems savo dėstytojams, pirmiausia kalbininkui prof. Aleksui Girdeniui, paraginusiam kibti į darbus vieną naujametinį rytą.
Kalbininkė pasakojo, kad su Svėdasais ją sieja emociniai ryšiai, nes miestelyje praleisdavo savo vaikystės vasaras, o vėliau atostogaudavo, švęsdavo šventes. 1995–2000 metais į Svėdasus atvedė ir dėstytojos duona, su studentais atliko dialektologinę (žodžių rinkimo) praktiką. Tekdavo ir seniūnijos pastate panakvoti, ir baimintis dėl naktį į maudynes susiruošusių studentų, o žodžių rinkimo pabaigtuvių proga kaitintis Jono Neniškio iškūrentoje pirtelėje.
Renginyje dalyvavusi KSU rektorė dr. Jolanta Bieliauskaitė prisiminė, kaip buvo leidžiama monografija, leidimą lydėjusius jausmus ir jaudulį. Knygos pirmajame skyriuje rašoma apie kalbą mašinaliai kopijuojančią tikrovę, pradedama nuo primityviausių žodžių: jaustukų. Žodžiai, atvaizduojantys tikrovę, vadinami ikoniškaisiais (gr. „ikona“ – atvaizdas). Paskui jie, įgavę pagreitį, aplimpa prasmėmis. Tuomet jau kalba, įgijusi simboliškumą, tampa nebe mašina, o gyvu, nuolat kintančiu organizmu. Kiekvienas pasakymas turi tikslą pakeisti tikrovę, tai yra vadinama kalbos performatyvumu. Skaitmeniniame amžiuje gauname labai daug skirtingos kalbinės informacijos, ją apdoroję, kiekvienas susidarome savo pasakojimą (naratyvą). Su dirbtinio intelekto atsiradimu atsiranda pavojus prarasti kalbinius niuansus, todėl kyla klausimas – sukursime savo DI ar naudosime globalų.
Profesorė prisipažįsta, kad jai labai rūpi Lietuvos ir lietuviškumo išlikimas virtualybėje. Mokslinė terminija monografijoje pagyvinta daugybe pavyzdžių: tarmėmis, įvairių pasaulio kalbų ir kalbelių žodžiais, mįslėmis, Vaižganto bei Vydūno naujadarais. Kiekvienas asmeniškai suras sau žodžių, užkabinančių jautrų ir raizgų sąsajų tinklą.
Klausydamiesi prof. Jolantos sužinojome ir kitų įdomių dalykų apie lietuvių kalbą – pasirodo dažniausiai naudojamas garsas yra „s“, žodis „žaidžia“ yra kilęs nuo žodžio „ožiukai“, išgirdome, kad kalbininkams blogų žodžių nebūna, net jei jie prasideda raide „š“.
Svėdasų bibliotekos informacija
Nuotraukos: Vytauto Bagdono ir Svėdasų bibliotekos
Šaltinis: Nyksciai
