Žmogaus išėjimas iš gyvenimo visada netikėtas ir labai skaudina. Architektas, politikas, literatas poetas, kultūros renginių organizatorius, visuomenininkas Žilvinas Pranas Smalskas Anykščių krašto žemėje ir jį pažinojusių anykštėnų širdyse paliko gilų pėdsaką. Apie menininką – keletas jį artimai pažinojusių kolegų atsiliepimų.
Režisierius Jonas Buziliauskas.
Žilvinas man buvo geriausiais draugas. Jis buvo artimas savo siela ir savo mąstymu. Sunku įsivaizduoti, kad jo nebėra ir niekada nebebus su mumis…
Kultūros centro direktorė Dijana Petrokaitė.
Mes Žilviną visi laikėme savo kolektyvo nariu. Jis niekada nepamiršdavo švenčių ir mūsų gimtadienių. Į Kultūros centrą jis ateidavo kaip į savo namus. Pamenu, kada Anapilin iškeliavo Galina ir Vytelis Germanavičiai, tą nelengvą laikotarpį jis buvo su mumis. Tada jis atsivėrė, pamatėme jį kitokį, gedinti ir užjaučiantį. Šiaip, Žilvinas žmogus – šventė. Jam visi darbai ir sumanymai sekasi lengvai ir greit. Aš su juo eičiau į apkasus, aš juo pasitikėjau, su juo buvo saugu…
Koncertmeisteris Stanislovas Aglinskas.
Jis buvo žmogus vulkanas. Ko besiimdavo, jam visada atrodydavo, kad viskas greit ir lengvai padaroma. Viską jis darydavo su meile ir polėkiu. Jo buvo visur daug… Man kažkas nuostabaus buvo jo sugalvota „Gatvės galerija“. Žilvinas buvo pilnas naujų minčių ir sumanymų. Deja deja…
Meno vadovas Gintautas Eimanavičius.
Žilvinas buvo geras organizatorius, geros dūšios, visada bet kam ateinantis į pagalbą. Su juo teko patirti daug malonių akimirkų. Jis buvo reiklus, turėjo savo nuomonę, ne kartą teko mudviem ginčytis. Tai buvo žmogus, į kurį galima atsiremti visais gyvenimo atvejais. Buvo pareigingas ir žodžio žmogus. Gaila, tokių dabar mažai belikę…
AKC direktorės pavaduotoja kūrybiniam darbui Vilma Paulauskaitė.
Jau tarsi nurijom vieną netektį, vis jausdami pasikartojantį jos beprasmiškumo skonį. Lyg ir gijo žaizda, gydoma gerų, tik su mumis susietų prisiminimų. Ėjom į tą šviesų prisiminimą, nebežeisdami savęs ir kitų, ėjom tyliai link išgijimo. Susitaikydami.
Ir vėl. Ir vėl ji mus pasivijo. NETEKTIS. Kerta skaudžiai, tarsi už kažką keršydama, tarsi neleisdama atsipalaiduoti, sustoti galvoti. Skaudžiai, nes pasiima tuos, kurie buvo kitokie – nenuspėjami, savotiški, keistuoliai, mylintys ir švenčiantys gyvenimą. Kurie bet kada kartu galėjo (nekreipdami dėmesio į nieką) pažadinti bažnyčios vargonus net vidurnaktį… Tokie saviti ir savi. Jie susitiks. Skambės eilės, grojant vargonams… Mes išgirsime.
Anykščių kultūros centro teatras.
Žilvino prigimtyje tilpo tiek daug visko, kad norint pristatyti tik jo veiklas, reikėtų įtempti atmintį. Verslininkas, inžinierius, architektas, skulptorius, poetas, aktorius, šokėjas, projektų vadovas, visuomenės veikėjas, kultūrinio turizmo pradininkas, renginių organizatorius, ūkininkas… Gal ir tai dar ne pabaiga. Bet viskas tėra detalės, nes pagrindinė Žilvino gyvenimo esmė – jis buvo labai svarbus ŽMOGUS šimtams o gal net tūkstančiams jį pažinojusių.
Viešąjį Žilvino gyvenimą lydėjo įvairiausi epitetai – maištinga siela, provokatorius, scenos chuliganas, keistuolis ir taip toliau… Tai niekai, nes tik jį pažinoję gali papasakoti šimtus istorijų, kurios atskleistų beribės Žilvino sielos gelmes. Kiekvienas tas patyrimas skirtingas, asmeniškas, bet kiekvienas patvirtins, kad Žilvinas buvo patikimas draugas, subtilus ir išmintingas pašnekovas, kolektyvų siela, originaliausių idėjų sumanytojas, žodžių ekvilibristas, gamtos mylėtojas, kūrėjas.
Priartėjęs prie kažko, Žilvinas lyg prisijaukindavo, visam laikui apgobdavo tai meile ir rūpesčiu. Ar žmogų, ar augintinį, ar naują eilėračių knygą, dainą, vaidmenį teatre, vietą prie ežero, įprastą staliuką kavinėje. Paskutiniais metais Žilvinas su tokia energija pats save nardino į veiklas ir darbus, kad artimiau pažįstantys neretai iš jo lūpų išgirsdavo ir pranašiškus žodžius – taip širdis gali sustoti…
Kaip staiga nutrūko Žilvino kelias, taip mes netikėtai suvokėme, koks svarbus mūsų pačių gyvenime buvo šitas žmogus. Prieš kiek daugiau nei metus Žilvinas savo socialinėje paskyroje ištrynė visas informacijas apie baigtus mokslus ar darbovietes ir užrašė du žodžius – dirbu sau. Dalindamas save žmonėms, įvairiausioms visuomeninėms veikloms, menkai arba visai neapmokamiems kūrybiniams projektams, šiuo užrašu Žilvinas tarytum nusakė laisvo ir laimingo gyvenimo formulę. Ar ne dovana mums?
Ilsėkis, Žilvinai. Vaidenkis mums teatro vaidmenimis, plėšikų užpuolimais, bajorais nykščiais, eilėmis, balvonais, šiaudinėmis skulptūromis, dainomis, galerijų darbais… Kuo tik nori – tu laisvas rinktis, nes mūsų atmintyje būsi amžinai gyvas.
Šaltinis: Nyksciai
