Gruodžio 8 dieną sukako 127-eri metai, kai gimė rašytoja Bronė Buivydaitė. Šis pasakojimas apie vieną rašytojos bičiulystę jai sunkiu gyvenimo laikotarpiu, kai, po vyro Juozo Mičiulio įkalinimo lagery kaip politinio kalinio 1948 m., ji slapta sugrįžo į Anykščius, metusi mokytojystę Alytuje. Apie tai parašė muziejininkė Alma Ambraškaitė.
Rašytojos pragyvenimo šaltiniu tapo pajamos iš prekybos savo užaugintomis daržovėmis, uogomis bei būsto nuoma. Tuo metu Anykščiuose ieškojo kur apsigyventi Jonas Nakrošis (1922 – 2015), po tėvų tremties iš didelio ūkio prie Panevėžio besislepiantis Kauno politechnikos instituto studentas, dėl saugumo metęs mokslus. Su rašytoja sutaria už 400 rublių nuomotis kambario dalį už spintų. Rašytoja gamino valgį, valgė kartu.
Jonas, 27 metais jaunesnis, rašytojai buvo kaip sūnus, abu labai sutiko, paslapčių nebuvo. Jonas rašytojai ir plaukus nukirpdavo. Kai iš sovietų kariuomenės grįžo jaunesnis Jono brolis Vytautas, ir šis apsigyveno kartu su Jonu tame kampelyje už spintų. Per karą rašytojos namelio dalis buvo sugriauta, likęs tik tas vienas kambarys, kur dabar visi gyveno – rašytoja su mama ir broliai. Kartu gyvendami kalbėdavosi, kaip atstatyti namelį.
B.Buivydaitei pinigų paskolino jos bičiulis rašytojas Antanas Vienuolis. Vytautas dirbo vairuotoju, prie Kurklių nupirko gerą svirną, atvežė. Jonas, buvęs studentas statybų inžinierius, suprojektavo ir patarinėjo prie statybų. 1953 m. namelis buvo sutvarkytas ir toks tebėra iki šiol. Jonas susipažino su tuo metu dar mokine Anykščiuose Anele Bražėnaite, kilusia nuo Skiemonių Anykščių rajone. Jonas viską pasisakydavo rašytojai. „Jeigu rimtai draugauji, atvesk ir parodyk“, – paprašiusi rašytoja.
Vasarą B.Buivydaitė paprašydavo A. Vienuolio paskolinti dviratį. „Jonai, eik pas Vienuolį, pasiimk dviratį, važiuok pas Anelę“. Jonas su Anele draugavo kelerius metus, kol ji baigė vidurinę mokyklą. Po vestuvių su Anele 1954m. Jonas iš rašytojos išėjo ir netrukus Nakrošiai išvažiavo gyventi į Panevėžį. Dar prieš vestuves pas rašytoją užeidavo ir Anelė. Kartą rašytoja, juos apibūdindama, Jonui pasakė, kad jis panašus į asilą, o Anelė panaši į šunį. Tai gerai – šuo labai ištikimas gyvūnas, geras sargas, nepaves šeimininko, o asilas būna užsispyręs. Vestuvių proga rašytoja jaunuosius palaimino ir padovanojo gražią itališką užuolaidą ir itališką storo stiklo peleninę pasagą. Jonas buvęs ypatingai darbštus, pasistatė namus. Išėjęs į pensiją pradėjo piešti.
Nuoširdus ačiū Anelei Nakrošienei už šiuos prisiminimus.
Alma Ambraškaitė
Šaltinis: Nyksciai
