Kartą mokytojas paprašė mokinių užrašyti ant lapelio visų žmonių, kurių jie nekenčia, vardus. Kai jie tai padarė, mokytojas nurodė kitą dieną į mokyklą atnešti tiek pomidorų, kiek vardų jie užrašė.
Kai kurie vaikai atsinešė maišelius su dviem pomidorais, kiti turėjo tris, penkis ar net dešimt.
Mokytojas paprašė mokinių dvi savaites nešiotis su savimi šiuos pomidorus. Bet jau po poros dienų jaunimas pradėjo skustis dėl pūvančių daržovių kvapo. Keliems mokiniams buvo per sunku visur tampytis kelioliką pomidorų. Kvapas buvo per stiprus.
Po savaitės mokytojas surinko klasę, dar kartą išklausė jų skundus ir pasakė:
– Visa tai yra labai panašu į tai, ką nešiojatės savo širdyje, kai nemėgstate kitų žmonių. Neapykanta graužia sielą ir ją susargdina. Jeigu po savaitės negalite pakęsti supuvusių pomidorų kvapo, įsivaizduokite kokį kartumo ir pykčio „aromatą“ nešiojatės širdyje kasdien!
Širdis – tai gražus sodas, kurį reikia reguliariai valyti nuo piktžolių, t.y. atleisti tiems, kas jus supykdė. Tai atlaisvina vietos tikrai geriems dalykams.
Neimkite iš gyvenimo visko, imkite tik tai, kas geriausia!
