Kai tą vakarą grįžau namo, mano žmona dengė stalą. Paėmiau jos ranką ir pasakiau, kad mums reikia pasikalbėti. Ji atsisėdo ir ramiai pradėjo valgyti. Ir vėl jos akyse pamačiau skausmą.
Staiga suvokiau, kad nieko negaliu ištarti. Bet turėjau tai padaryti. Norėjau išsiskirti. Ramiai iškėliau šią temą. Atrodė, kad ji visiškai nesupyko. Tik švelniai manęs paklausė: „Kodėl?“.
Neatsakiau. Ir tai ją supykdė. Ji pradėjo šaukti, kad elgiuosi nevyriškai. Tą vakarą daugiau nesikalbėjome. Ji verkė. Žinojau, kad ji nori sužinoti, kas nutiko mūsų santuokai. Bet buvo sunku prisipažinti, kad mano širdis dabar priklauso kitai – Džeinei. Kad jos nebemyliu. Man jos tiesiog buvo gaila.
Slegiant didžiuliam kaltės jausmui, surašiau skyrybų dokumentus, kuriuose nurodžiau, kad jai liks mūsų namas, automobilis ir 30 procentų mano įmonės akcijų. Ji perskaitė dokumentus ir juos suplėšė. Moteris, su kuria gyvenome 10 metų, man tapo svetima. Buvo labai gaila, kad ji sugaišo man tiek laiko, bet negalėjau atsiimti savo žodžių – mylėjau kitą. Galu gale ji apsiverkė. To ir tikėjausi. Man jos ašaros buvo savotišku išsilaisvinimu. Mintys apie skyrybas, kuriomis buvau apsėstas pastarąsias savaites, tapo aiškesnės ir konkretesnės.
Kitą dieną vėlai grįžau namo ir radau ją kažką rašančią prie stalo. Nevakarieniavau ir iš karto nuėjau miegoti, buvau išvargęs po dienos, praleistos su kita. Kai pabudau, ji vis dar sėdėjo prie stalo ir rašė. Bet man tai neberūpėjo, tad apsiverčiau ant kito šono ir vėl užmigau.
O iš ryto ji supažindino mane su savo skyrybų sąlygomis. Vienintelis dalykas, kurio ji paprašė – mėnesiui atidėti skyrybas. Ji paprašė manęs šį mėnesį pabandyti pagyventi kaip normali šeima bei dėti į tai visas pastangas. Priežastis paprasta – mūsų sūnui prasidėjo egzaminai ir ji nenorėjo, kad jis nusimintų dėl mūsų skyrybų.
Man tai tiko. Bet buvo dar viena sąlyga: visą mėnesį, kiekvieną dieną, turėjau nešti ją ant rankų nuo kambario iki slenksčio, kaip mūsų vestuvių dieną. Pagalvojau, kad ji išsikraustė iš proto. Bet nenorėdamas gadinti santykių paskutinėmis mūsų bendromis dienomis, sutikau su šiuo keistu reikalavimu.
Papasakojau Džeinei apie skyrybų sąlygas, kurias numatė mano žmona. Ji pradėjo juoktis ir pavadino tai absurdu. Ir pridūrė, kad nepaisant to mano žmona vis tiek turės susitaikyti su tuo, kas neišvengiama.
Mudu su žmona neturėjome jokio fizinio kontakto nuo tada, kai paprašiau skyrybų. Todėl, kai pirmą dieną nešiau ją ant rankų, tai atrodė gana nerangiai. Mūsų sūnus stovėjo man už nugaros ir matydamas kaip tėtis neša mamą, džiaugsmingai plojo. Jo žodžiai mane įskaudino. Bet žmona man tyliai pasakė: „Nesakyk jam apie skyrybas“. Kiek nusiminęs linktelėjau. Nuleidau ją ant žemės už durų ir ji išėjo į darbą. Aš taip pat nuvažiavau į ofisą.
Antrą dieną mums abiem buvo paprasčiau. Ji stipriai už manęs laikėsi. Aš jutau jos kvepalų kvapą. Supratau, kad jau labai ilgą laiką įdėmiai į ją nežiūrėjau. Ir pamačiau, kad ji jau nebejauna. Smulkios raukšlelės ant veido, žili plaukai… Mūsų santuoka paliko pėdsaką.
Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją ant rankų, pajutau kaip grįžta artumas. Ši moteris padovanojo man 10 savo gyvenimo metų. Penktą ir šeštą dieną tai jutau vis aiškiau. Nepasakojau apie tai Džeinei. Taip prabėgo beveik visas mėnuo. Galbūt kasdienės treniruotės mane sustiprino.
Ir tada vieną rytą ji ieškojo ką apsirengti. Ji pasimatavo daugybę suknelių, bet taip ir nerado tinkamos.
Ji atsiduso ir pasakė, kad visos suknelės tapo jai per didelės. Ir staiga supratau, kiek ji numetė svorio. Turbūt todėl man buvo taip lengva ją nešti ant rankų. Mane sukrėtė mintis apie tai, kiek skausmo joje slypėjo. Nevalingai ištiesiau ranką ir paglosčiau jos galvą.
Tą akimirką įėjo mūsų sūnus ir pasakė, kad laikas nešti mamą žemyn. Vaizdas kaip tėvas ant rankų nešą mamą jam tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Žmona paprašė sūnaus prieiti ir stipriai jį apkabino. Nusisukau, nes išsigandau, kad paskutinę minutę galiu persigalvoti.
Paėmiau ją ant rankų, ji apkabino mano kaklą, o aš dar stipriau ją priglaudžiau. Viskas buvo taip pat, kaip ir mūsų vestuvių dieną. Tik jos lieknumas mane labai nuliūdino.
Kai paskutinę dieną laikiau ją ant rankų, negalėjau žengti nė žingsnio. Mūsų sūnus išėjo į mokyklą. Aš stipriai ją apkabinau ir pasakiau, kad net nepastebėjau, kaip artumas dingo iš mūsų gyvenimo.
Atvažiavau į biurą ir net neuždaręs durų iššokau iš mašinos. Bijojau, kad bet koks delsimas gali priversti mane persigalvoti. Užlipau į viršų. Džeinė atidarė duris ir aš pasakiau: „Atleisk, Džeine, bet aš nebenoriu skirtis“.
Ji nustebusi pažvelgė į mane ir tada palietė mano kaktą. „Tu karščiuoji?“. Patraukiau jos ranką ir pasakiau: „Atleisk, Džeine, bet nesiskirsiu. Mano santuoka buvo nuobodi, nes aš nevertinau mūsų gyvenimo smulkmenų, o ne todėl, kad vienas kito nebemylime. Dabar suprantu, kad lygiai taip, kaip nešiau ją ant rankų mūsų vestuvių dieną, turiu ją nešioti, kol mirtis mus išskirs. Džeinė pradėjo suprasti mano žodžių esmę. Ji man smogė, užtrenkė duris ir apsiverkė.
Nulipau žemyn ir išvažiavau. Pakeliui sustojau gėlių parduotuvėje ir užsakiau puokštę žmonai.
Pardavėja paklausė, ką užrašyti ant kortelės. Nusišypsojau ir parašiau: „Nešiosiu tave ant rankų, kol mirtis mus išskirs“.
Tą vakarą grįžau namo su puokšte ir šypsena. Nuėjau į mūsų miegamąjį. Žmona gulėjo lovoje. Negyva.
Ji jau kelis mėnesius kovojo su vėžiu, o aš tiek dėmesio skyriau romanui su Džeine, kad to net nepastebėjau. Žmona žinojo, kad miršta, bet tuo pačiu norėjo mane apsaugoti nuo sūnaus pykčio, kuris mane užgriūtų skyrybų atveju. Svarbiausia jai buvo tai, kad sūnaus akyse likau mylinčiu vyru…
Santykiuose labai svarbios smulkmenos. Tai ne namai, automobilis arba pinigai sąskaitoje. Šie dalykai sukuria laimei palankią aplinką, bet savaime laimės neneša.
Tad skirkite laiko būti geru draugu savo antrajai pusei ir skirkite dėmesio smulkmenoms, kurios kuria tarp jūsų artumą. Ir tegul jūsų santuoka būna laiminga!
Jums nieko nenutiks, jeigu nepasidalinsite šia istorija. Bet jeigu pasidalinsite ja su draugais, galbūt tai išgelbės kieno nors santuoką.
Daugybė nesėkmių mūsų gyvenime nutinka tik todėl, kad nesuprantame, kaip arti sėkmės buvome, bet pasidavėme.
