Ošo mokymai yra chaotiška mozaika, sudaryta iš budizmo, jogos, daosizmo, sikhizmo, graikų filosofijos, sufizmo, europietiškos psichologijos, tibetiečių tradicijų, krikščionybės, chasidizmo, dzeno, tantrizmo ir kitų dvasinių srovių elementų, perleistų per asmeninių pažiūrų sistemą. Jis pats apie tai kalbėjo taip: „Neturiu sistemos. Sistemos gali būti tik mirusios. Tiesa neturi konkrečių formų, nuostatų, žodinių formuluočių, praktikų, logikos, o jos suvokimas vyksta chaotiškai, o ne sistemingai“.
Ir būtent tame slypi jo patarimų vertė. Jie padeda išsiugdyti nuosavą pasaulėžiūrą, nesiremiant jokiais konkrečiais mokslais. O asmeninė patirtis ir iš jos atėjusios išvados yra pati vertingiausia valiuta.
Ištrauka iš kūrinio „Brandumas. Atsakomybė būti savimi“:
„Brandus žmogus turi viską, kad galėtų būti vienas. Ir kai brandus žmogus dovanoja savo meilę, jis tai daro nuoširdžiai, be jokių paslėptų kėslų.
Pagrindinis meilė iššūkis yra tame, kad pirmiausia reikia subręsti pačiam. Tuomet susirasi brandų partnerį; ir tada tavęs visiškai netrauks nesubrendę žmonės. Būtent taip ir nutinka.
Jeigu esi dvidešimt penkerių metų, tu neįsimyli dviejų mėnesių kūdikio. Lygiai taip pat, būdamas psichologiškai ir dvasiškai subrendusiu žmogumi, neįsimylėsi vaiko. Taip nebūna. Ir negali būti.
Kai subrendęs žmogus dovanoja meilę, jis jaučiasi dėkingas, kad ją priėmei, o ne atvirkščiai. Jis nesitiki, kad jam dėkosi – ne, visiškai ne. Tavo dėkingumo jam net nereikia. Jis dėkoja tau, kad priėmei jo meilę.
Ir kai du subrendę žmonės vienas kitą myli, įvyksta vienas didžiausių gyvenimo paradoksų, vienas gražiausių reiškinių: jie yra kartu, bet tuo pat metu yra ir be galo vieniši.
Jie yra tiek kartu, kad jaučiasi kaip vienas, tačiau tai nesugriauna jų individualumo – faktiškai, tai jį padidina, jie tampa dar individualesniais.
Du subrendę įsimylėję žmonės padeda vienas kitam tapti laisvesniais. Nėra jokios politikos, jokios diplomatijos, jokių bandymų liepti kitam paklusti savo valiai. O ir kaip gali tikėtis paklusnumo iš mylimo žmogaus? Susimąstyk, juk liepimas paklusti – tai savotiška neapykantos, įniršio, priešiškumo išraiška. Kaip tu gali net pagalvoti apie mylimo žmogaus privertimą sau paklusti?
Tu norėtum matyti šį žmogų visiškai laisvą ir nepriklausomą; tu norėtum suteikti jam daugiau individualumo. Būtent todėl aš tai vadinu didžiuoju paradoksu: jie yra tiek kartu, kad praktiškai susiliejo į vieną, bet net šioje vienybėje jie išlieka individais.
Jų asmenybės nesusimaišo – jos stiprėja. Laisvės atžvilgiu jie vienas kita praturtiną“.
