Anykščių rajono Kavarsko seniūnijos Mackonių kaime gyvenanti Raminta Didaitė atsiuntė savo eilėraščių.
„Esu Raminta Didaitė. Man labai patinka rašyti eilėraśčius bei noveles. Pradėjau rašyti nuo 16 metų. Kadangi gyvenu kaime, vienkiemyje, tad įkvėpimo semiuosi iš gamtos. Dažniausiai mano eilės gimsta naktimis arba kai sėdžiu teatre. Mano idealai, į kuriuos lygiuojuosi yra rašytojai: Vytautas Mačernis, Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga. Ateityje savo gyvenimą sieju su kūryba. Po truputį kopiu gyvenimo laiptais link svajonės išsipildymo – būti aktore, rašytoja. Tikiuosi savo eilėmis prajuokinti, sujaudinti, sudominti skaitytoją“, – trumpai prisistatė autorė. Skaitytojų dėmesiui – pluoštelis Ramintos kūrybos.
Ramešvaros laukimas
Tikiuosi tave sutikti
Rytoj prie altoriaus,
Tikiuosi sutikti tave
Rytoj prie altoriaus.
Jaučiu drugelius šalia,
O tai reiškia,
Jog ateisi, meile,
O tai reiškia,
Jog ateisi, meile
Ir globosi gėles
Kaip visada
Nemuno krante.
Ramešvaros gimtadienis
Širdis laiminga,
Širdis juokiasi,
Nes išvydo tave,
Nes pamatė tave
Vėl kūnas virpa,
Vėl svaigsta galvą
Ir aplinkui
Aplinkui žaidžia drugeliai,
Mano meile,
Tu toks pat gražus
Nuostabus angelas,
Nusileidęs
Iš Rojaus planetų.
Meile, tu toks pat žavus
Lyg gėles žiedas,
Augantis Amazonės krioklyse.
Kitaip ir būti negali
Juk tu mano meilė,
Mano gyvenimo meilė!
Šokis
Šiąnakt aš laukiu,
Šiąnakt aš laukiu
Šanso paskutinį kartą
Prisiliesti prie tavęs.
Laukiu vis laukiu,
Kol ateisi
Laukiu vis laukiu,
Kol priglusi
Prie mano širdies,
Kol paimsi
Už rankos
Ir vedamas nuoširdžios šypsenos
Pabučiuosi.
Tuomet skrisime,
Tenai kur milijonai žvaigždžių,
Tenai kur nėra liūdesio gėlių.
Netikėtai mano svajas
Nutraukia durų bildesys
Tyros meilės kuždesys
Atėjai!
Žinau jaučiu tai tu!
Atėjai
Ir tikrai
Tai tu!
Stovi priešais mane,
Rankose puokštė rožių
Mano skruostais pradeda
Tekėti ašaros…..
Puolu tau į glėbį
Beprotiškai beprotiškai
Tavęs pasiilgau
Meile myliu tave!
Abu pradedame juoktis
Aistringas bučinys
Sujungia mūsų sielas.
Imame šokti
Skrendu tau ant rankų,
O tu vis juokies
Su naktim deries,
Kad tik ji taptų ilgesnė,
O mudviejų meilė aistringesnė
Raudonos rožės krenta
Ant grindų
Mes šokame rožių lietuje,
Mes šokame rožių lietuje
Meile, ačiū tau!
Korona
Jau praėjo audra.
Ir juokiasi debesys balti
Jau praėjo vargai,
Ir kvatojasi širdys.
Viskas baigėsi laimingai.
Dėkojame tau Dieve!
Už suteiktą malonę.
Pagaliau baltieji sargai
Ramiai, ramiai miega,
O sielų valdovai
Irgi jau poilsiauja.
Audra praėjo.
Likimas- žaidimas
Veiksmas- paprastas.
Atoveiksmis –sunkus
Mąstymas- išaukštintas,
Sprendimas-neadekvatus.
2020 Helovynas
Tai keistas vakaras parpuolė !
Tamsu. Nors į akį durk!
Baugu. Nors iš tikrųjų…
Einu su sese
Gąsdinti artimų
Bei svetimų
Vėl nepažįstamas veidas,
Vėl kaukiantis vaikas šalia,
Linguojantis krepšys
Mažo kūdikio lopšys
Kūdikis verkia,
Kūdikis verkia
Nors iš tikrųjų…..
Su sese pastatėme baidyklę
Mistinių galių skraidyklę
vidutinio dydžio baidyklę.
Šiąnakt šmėklos, vaiduokliai,
Ir paklydusios sielos
Eina su mumis
Baisu. Gal?
Nors iš tikrųjų….
Prie gyvenamųjų namų
Dega rudeniniai moliūgai,
Dangumi skraido erdvėlaiviai,
Ar tikrai? Gal.
Nors iš tikrųjų….
Tolumoje girdisi šūksniai
Ar yra alkanų?
Gal.
Nors iš tikrųjų….
Na ar baisu?
Juokauju!
Cha!
Juk taip nėra…..
Nors iš tikrųjų….
Visatai
Palikau tave,
Palikau džiaugsmą,
Laimę, ramybę,
Palikau tave
Neišsaugojus meilės,
Kurią laisčiau ne kasdieną
Tad, atleisk,
Pasiilgau tavęs,
Tavo akių,
Kurias glausdavau sykiu
Kiekvieną vakarą,
Žiūrėdavau į jas,
kiekvieną vakarą
visas pasaulis ištirpdavo
prieš jas
tavo nuostabias akis!
Pasaka Senolei
Likimo žvaigždė šviečia
Sapnas pas tave kviečia
Tik deja
Jau niekada
Tu nebūsi šalia
Mano Senole, mylima,
Tau skirta gyvenimo daina
Gal kažkada
Susitiksime dausose,
Žaisim menamose bangose,
Gal kažkada
Apsikabinsime
Ir amžiams liksim kartu
Tarp kūdikio sapnų,
O dabar nušviesk, man kelią,
Dovanok laimingą dalią
Mano mylima Senole,
Ateik, kas nakt,
Paliesk, akis
ir jos nurims,
Apkabink mano viltis
Lai jos pražys
Ir tavo veido kvapą sugrąžins.
Gyvenimo prasmė
Dažnai galvoju
Ar mane prisimins,
Dažnai mąstau
Ar mane skaitys,
O gal pamirš
Ir pranyksiu lyg siela
Nepririšta prie kūno
Stebuklingu, sidabriniu siūlu.
Kažkur sapnuose skraidysiu
Iliuzijos šios nematysiu.
Dažnai galvoju
Kam kuriu
Ar reikia?
Ne, nereikia.
Dažnai mąstau
Kam rašau
Ar reikia?
Ne, prireikia.
Mano sielos kalbų
Kažkam reikia
Ir tai išties stebina
Gal glumina
Mano pavargusią sielą,
Tačiau džiugina
Tai, jog parskrenda sakalai,
Tačiau džiugina
Tai, jog gaudo pelės katinai,
Toliau ropinėja įvairių rūšių vabalai
Sukasi pasaulis atbulai.
Mintis
Groja pianinas.
Smilksta vėduoklė
Rožių aromate,
Akvilina rašo dienoraštį
Sunkios mintys
Spaudžia smegenis
Sunkios mintys
Gamina nerimą
Žmogaus protas
Lyg mašina,
Kuri neturi stabdžių,
Kai paleidi vairą,
Tai lekia kiek gali,
O trumpam laikui
Sustoja tik miego metu
Kai nėra dūzgiančių vabalų.
Šaltinis: Nyksciai
