Socialiniai darbuotojai
Visuomenėje susiformavęs stereotipas – ligoninėje žmogų gydo, o jo socialinės problemos sprendžiamos kitur. Tačiau būtent gydymo įstaigose dirbantys socialiniai darbuotojai pirmieji ištiesia pagalbos ranką sunkiai aplinkoje besiorientuojantiems, kenčiantiems nuo priklausomybių, stokojantiems socialinių įgūdžių žmonėms ar užklupus sunkiai ligai. Kartais šių specialistų patarimų prireikia ir ligonio artimiesiems, kuriems nelengva iš karto susivokti, kur ieškoti pagalbos.
Pristatome jums medicinos įstaigoje dirbantį socialinį darbuotoją Saulių Liekį, kuris šiemet apdovanotas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos „Gerumo žvaigžde“.
S. Liekis: „Gydome socialines problemas“
S. Liekis – vienas medicinos įstaigose dirbančių socialinių darbuotojų, kurie prireikus ne tik palaikys dvasiškai ir paskatins nepasiduoti negandoms, bet suteiks reikiamą pagalbą. 44-erių Saulius jau 22-ejus metus dirba toje pačioje darbovietėje – Klaipėdos psichikos sveikatos centre, tad puikiai žino, kaip svarbu, kad pacientai ir jų artimieji kuo greičiau sulauktų tinkamos pagalbos.
„Socialinis darbuotojas medicinos įstaigoje gali nuveikti labai daug. Gydytojas domisi žmogaus sveikata, paskiria tyrimus ir vaistus, bet apie kitas paciento problemas, jį ar jo artimuosius užgriuvusius rūpesčius paprastai jie nepasikalba. Gydytojas jų nesprendžia“, – kalba S. Liekis.
Tačiau kartais čia ir dabar reikia spręsti ne tik sveikatos, bet ir kitas paciento problemas bei pasistengti, kad jam būtų suteiktos kokybiškos kompleksinės paslaugos, priduria S. Liekis: „Labai svarbu, kad, gydant sergančius ar tam tikrų psichikos sveikatos sutrikimų turinčius žmones, kartu būtų „gydomos“ ir jų socialinės problemos. Būtent tuo ir rūpinasi medicinos įstaigoje dirbantis socialinis darbuotojas. Taigi, mano darbas – pasirūpinti, kad pacientui būtų suteikta ne tik medicininė pagalba, bet ir visos jam priklausančios socialinės paslaugos, paaiškinti, kur ir dėl ko reikėtų kreiptis, o jei prireikia – jį palydėti į vieną ar kitą įstaigą“.
Anot S. Liekio, pagalbos bei patarimo neretai prireikia ir pacientų artimiesiems. „Pasitaiko, kad atsitikus nelaimei, artimieji pasimeta, nežino, ko griebtis, kur kreiptis. O atėję pas mus, išgirsta atsakymus į visus klausimus ir gali „susidėlioti“ ateitį – kaip teks gyventi pasikeitus aplinkybėms. Jei artimųjų nėra, bet žmogui reikia nuolatinės pagalbos, padedame apsispręsti dėl globos, slaugos ar palaikomojo gydymo, surasti, kur šios paslaugos jam bus teikiamos“, – apie savo darbo kasdienybę pasakoja socialinis darbuotojas.
Jis pabrėžia, kad labai svarbu ir tai, jog pasibaigus gydymui ligoninėje, žmogus nepaliekamas vienas su savo bėdomis – socialinis darbuotojas jam ir vėliau skambina, klausia, kaip sekasi: „Stengiamės, kad ir išrašius pacientą iš ligoninės, ryšys nenutrūktų – kad mes „nepamestume“ žmogaus ir prireikus vėl laiku suteiktume jam pagalbą“.
Pagalba grąžina visavertį gyvenimą
Su medicinos įstaigos pacientais nuolat bendraujantis socialinis darbuotojas sako, kad neretai šiuos žmones kamuoja įvairios finansinės bėdos, jie neturi įgūdžių tvarkytis su pinigais arba pervertina savo gebėjimus.
„Pasitaiko, kad žmonės prisiima finansinių įsipareigojimų, kurių negali įvykdyti, nes dėl savo sveikatos būklės ne iki galo supranta tokių įsipareigojimų sąlygas ar laiku nesumoka įmokų, o kartais patenka ir į siekiančių pasipelnyti manipuliatorių paspęstus spąstus. Visa tai ne tik užaugina skolų „kuprą“, bet ir itin skaudžiai paveikia kasdienį žmogaus gyvenimą, nes vėliau jam tenka gyventi iš labai kuklių pajamų“, – sako S. Liekis.
Pasak jo, socialinių darbuotojų nestebina agresyvus kai kurių pacientų elgesys ar itin uždaras gyvenimas nehigieniškomis sąlygomis, bet kaskart, kai pavyksta padėti dar vienam pacientui, kai matai, kad jo gyvenimas keičiasi, širdį užplūsta šiluma: „Pats ne kartą įsitikinau, kad laiku suteikta pagalba ir vartojami vaistai padėjo žmogui tęsti socialų ir kiek tai įmanoma visavertį gyvenimą bendruomenėje. Žmogaus būstas tampa tvarkingesnis ir švaresnis, jis rūpinasi savo sveikata. Pasikeičia net jo įpročiai ir pagerėja kasdienio gyvenimo kokybė. Matyti tokius pokyčius – geriausias socialinių paslaugų ir jas teikiančių specialistų komandos darbo įvertinimas“.
S. Liekis atviras: kiekviena tokia nedidelė pergalė labai trapi, todėl socialiniai darbuotojai apie savo darbo rezultatus kalba itin atsargiai – mat istorijų, kai globoti žmonės grįžta prie senųjų įpročių ir gyvenimo būdo, taip pat būta ne vienos. „Būna ir taip, kad tėvai, patikėję savo vaikų gyvenimo pokyčiais, pasiima juos iš globos įstaigų, bet nekontroliuoja, kaip jie vartoja paskirtus vaistus. Deja, bet buvusios problemos tuomet atsinaujina – grįžta agresyvus, destruktyvus elgesys ir viskas vėl ima suktis nuo pradžių“, – apgailestaudamas dalijosi patirtimi pašnekovas.
Ne tik žinios, bet ir empatija, tolerancija, kūrybiškumas
„Kai rinkausi, ką studijuoti, tai socialinis darbas buvo nauja profesija. Pasidomėjau, kokie dalykai bus dėstomi, ką veikia socialinis darbuotojas, ir man tai pasirodė labai patrauklu, nes norėjau darbo, kuriame reikėtų bendrauti su žmonėmis ir jiems padėti. Ir iki šiol jaučiuosi savo vietoje“, – atsakydamas į klausimą, kodėl pasirinko socialinio darbuotojo profesiją, šypsosi S. Liekis.
Paklaustas, kokių charakterio savybių reikia žmogui, pasirinkusiam tokią profesiją, pašnekovas pabrėžia: empatija ir tolerancija yra būtinos, norint gerai dirbti šį darbą. Bet tenka išsiugdyti ir gebėjimą atsiriboti, mat visą dieną spręsdamas kitų problemas, gali visai pamiršti apie save. „Labai svarbus ir kūrybiškumas. Situacijos būna tokios netikėtos ir nestandartinės, kad tenka pasitelkti visas įmanomas priemones ir net fantaziją. Jei dirbtum ne iš širdies, o „valdiškai“, ne vienam žmogui galėtum tiesiog pasakyti, kad „ne, tavo problema sudėtinga, pinigų nėra, jos neišspręsime“. Bet kai iš tiesų nori padėti, pradedi galvoti, ką ir kaip galima padaryti, pasitari su kolegomis, ir pavyksta rasti įvairių žmogaus situaciją palengvinančių sprendimų“, – pasakoja S. Liekis, nuo 2006 m. vadovaujantis Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos Klaipėdos skyriui ir Klaipėdos krašto socialinių darbuotojų asociacijai. Pasak jo, kasdienės, bet kaskart kitokios pacientų problemos, kurias tenka spręsti, bendravimas su kolegomis padeda gimti idėjoms ir pasiūlymams, kokias dar socialines paslaugas būtų galima teikti socialiai pažeidžiamiems žmonėms.
O geriausių rezultatų, ieškant realių, konkrečiam žmogui tinkamų jo problemos sprendimo būdų, galima pasiekti tada, kai pečius suremia kolegos, dirbantys skirtingose įstaigose. „Būna, kad aš skambinu į Respublikinę Klaipėdos ligoninę, žinodamas, kad reikia pasirūpinti išrašomo žmogaus globa, paieškoti jo artimųjų ar padėti išspręsti kokią nors problemą, būna, kad jie mums skambina, prašydami pagalbos ar patarimo“, – sako S. Liekis.
Jam pritaria ir Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo vyriausiasis socialinis darbuotojas Giedrius Zaturskis. „Mūsų pacientai bendri. Kartais greitosios pagalbos automobiliu atvežamas žmogus, kuris nežino nei savo vardo, nei iš kur jis. Negalime jo tiesiog išleisti – turime juo pasirūpinti, ieškoti jo artimųjų. Dalis mūsų pacientų kenčia nuo senatvinės demencijos, kai kurie į ligoninę patenka tiesiai iš gatvės. Tokiam žmogui pačiam tvarkytis su savo bėdomis sunku, o kai kada ir neįmanoma. Kartais jis net nesuvokia, kad jam reikia pagalbos. Tuomet jam padėti ir atskuba socialinis darbuotojas“, – pasakoja jis. O Saulius, anot G. Zaturskio, yra tas žmogus, su kuriuo sprendžiant įvairias problemas, jam tenka bendrauti itin dažnai: „Jis su manim susisiekia dėl į ligoninę guldomų asmenų, o aš su juo – dėl išrašomų, nes mums, socialiniams darbuotojams, svarbiausia ne tai, kokia žmogaus diagnozė, bet kokie jo gebėjimai spręsti kasdienes savo problemas ir jam padėti“.
