Šiandien Vyriausybė pritarė Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklių pakeitimams, kurie leidžia atlikti mokslinius-eksperimentinius darbus kontroliuojamam miško paklotės deginimui vertinti. Kartu sudaromos sąlygos ištirti šios gamtotvarkos priemonės panaudojimo galimybes gerai miško buveinių, kurioms būdinga ugnies pažaida, būklei palaikyti.
Be to, bus galima įvertinti jos poveikį išsaugant ir palaikant būdingą augaliją, medyno struktūrą, sveikatingumą, retas ir nykstančias tokių buveinių rūšis, užtikrinant natūralų medyno atsikūrimą.
Kontroliuojamas miško paklotės deginimas gali vykti šią priemonę numačius gamtotvarkos plane ir suderinus su miško valdytojais, laikantis gamtotvarkos plane numatytų technologijų ir papildomų gaisrinės saugos reikalavimų.
„Miškų ekosistemoms būdingos natūralios pažaidos, prie kurių prisitaikė daugelis miške aptinkamų rūšių. Per šimtus tūkstančių metų evoliuciškai susiformavo gyvybiškai svarbūs ryšiai tarp specializuotų miško rūšių ir ugnies sukurtų buveinės struktūrų. Lietuvos miškuose dėl puikios priešgaisrinės saugos praktiškai nebeliko tinkamų šioms rūšims vietų ir jos atsidūrė prie išnykimo ribos. Dėl to labai svarbu įvesti ugnį, kaip gamtotvarkos priemonę, siekiant gerinti šių rūšių gyvenimo sąlygas ir jas išsaugoti ateities kartoms“, – pažymi Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miško mokslų katedros profesorius Gediminas Brazaitis.
Pasak prof. Gedimino Brazaičio, nors mažo intensyvumo kontroliuojamas miško paklotės deginimas yra taikomas daugelyje valstybių, tai nauja praktika Lietuvoje. Todėl svarbu atlikti mokslinius eksperimentus, siekiant įvertinti tokios priemonės efektyvumą. Lietuvoje priešgaisrinę miško apsaugą reglamentuojantys įstatyminiai aktai iki šiol ribojo bet kokį ugnies, kaip apgalvotos gamtotvarkos priemonės, panaudojimą miškuose, todėl Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklių pakeitimai yra būtini.
„Planuojama, jog kontroliuojamas miško paklotės deginimas mokslinių eksperimentų tikslais bus vykdomas labai riboto dydžio teritorijose prieš tai atlikus detalų medyno ir biologinės įvairovės vertinimą. Bus užtikrinama gretimų medynų priešgaisrinė sauga. Ilgalaikiai eksperimentai padės atsakyti į klausimą, ar ir kaip Skandinavijoje ir kitose valstybėse taikoma mažo intensyvumo miško paklotės deginimo praktika prisideda prie biologinės įvairovės išsaugojimo ir miško ekosistemų tvarumo didinimo“, – sako prof. Gediminas Brazaitis.
Kontroliuojami paklotės deginimai kaip gamtotvarkos priemonė kaimyninėse šalyse naudojami jau daugiau nei 30 metų. Lietuva, kartu su Švedija, Suomija, Estija ir Latvija, pagal dominuojančias gamtines buveines patenka į tą patį regioną, kuriame reikšmingą dalį sudaro Vakarų taigos miškai. Būtent šiuose miškuose žaibų ar žmonių sukelti gaisrai tūkstančius metų buvo natūralus periodinis gamtos reiškinys, ypač būdingas pušynų ekosistemoms.
Kerpinių pušynų bei Vakarų taigos buveinės ir su jomis susijusios specializuotos augalų, grybų, vabzdžių ir paukščių rūšys prisitaikė prie periodiškai kylančių gaisrų ir ugnies pažaidos tapo būtinos jų išlikimui.
Kerpiniai pušynai yra jautrios ir gana nestabilios buveinės, jų būklė Centrinėje Europoje prastėja, todėl šiems miškams išsaugoti reikalingas ypatingas dėmesys ir specifinių gamtosauginių priemonių taikymas.
Gaisravietėse įsikuria jas mėgstančių vabzdžių, grybų, paukščių ir augalų rūšys. Didžioji dalis jų yra nykstantys ir saugomi, įrašyti į ES Paukščių ir Buveinių direktyvų priedus bei Lietuvos raudonąją knygą.
Įsigaliojus Vyriausybės nutarimui, patvirtinančiam Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklių pakeitimus, taip pat bus privaloma įgyvendinti profilaktines miško priešgaisrinės apsaugos priemones karinio poligono teritorijoje ne miško žemėje, kai jai nepriklauso šalia esantis miškas.
Turės būti įrengtos mineralizuotos juostos, iš kurių pašalintos degiosios medžiagos, valomos šiukšlės ir medienos kirtimo atliekos.
