2022 – ieji yra paskelbti savanorystės metais. Savanorystė mūsų medijose ir spaudoje yra pateikiama vien teigiamai: ji skatinama mokyklose, apie jos naudą kalba politikai ir, žinoma, verslininkai. Tačiau kalbant apie savanorystę, kaip ir dažniausiai visose srityse, taip ir čia, ne viskas yra rožėmis klota. Nors internete vargiai rasite kokios kritiškos informacijos apie savanoriavimą, tačiau dalies jaunų žmonių patirtis atskleidžia ir kitą jos pusę.
Jau pats atlygis už savanorystę stipriai iškreipia šią idėją. Tačiau tai nėra pats blogiausias dalykas visose šiose istorijose. Kviečiant jaunuolius savanoriauti, būtent šis atlygis (trakime, galimybė nemokamai stebėti koncertą) dažnai reklamuojamas, todėl jaunimas neretai renkasi savanoriauti tokiose vietose, vietoje tų vietų, kuriose galėtų būti tikrai socialiai naudingas. Deja, neretai gražūs pažadai apie nemokamus koncertus, lieka tik pažadais dėl milžiniško darbo krūvio, kuriuo yra užkraunami savanoriai.
Verslas, mažindamas savo kaštus, nemažą dalį nekvalifikuoto darbo užkrauna naujiesiems „savanoriams“ – taip jie tampa valytojais per krepšinio rungtynes, bilietų tikrintojais per koncertus ar sargais per festivalius. Nemanau, kad apie tokią veiklą buvo galvojama, kai 2022 metai buvo skelbiami savanorystės metais. Ir aš kalbu tikrai ne apie darbo pobūdį. Tačiau apie patį faktą, kad tai yra darbas, kuris turi aiškų įkainį rinkoje ir leidžia generuoti įmonei tam tikras pajamas, tačiau įmonė jį įvardina, kaip savanorišką veiklą, taip nurašydama galimus savo kaštus darbo ieškančiųjų ir jaunimo sąskaita.
Iki 2020 metų bent kartą savanoriavę buvo 15 % Lietuvos gyventojų. Pagrinde tai buvo jauni asmenys. Tačiau viena po kitos sekusios katastrofos – pandemija ir karas Ukrainoje, leido parodyti tiek tikrą savanorystės prasmę, tiek tai, kad esame „Stiprūs kartu“. Vien per pandemiją į trumpalaikę ar ilgalaikę savanorystę įsitraukė apie 10 000 Lietuvos piliečių. Turbūt nereikia priminti, kiek tūkstančių žmonių įsitraukė į pagalbą Ukrainai. Be šių pavyzdžių mes turime ir „Jaunimo liniją“, „Caritą“, „Maisto banką“, daugybę jaunimo organizacijų ir šimtus, jei ne tūkstančius mažesnių, ne su tokiais gerai žinomais vardais organizacijų, kurios kiekvieną dieną, verčiant populiarų anglišką pasakymą – „kovoja gerą kovą.“ Būtent šie vardai man galvoje iškyla paminėjus savanorystę. Tuo labiau, kad dažnai šiose organizacijoje savanoriams skiriama nemažai dėmesio, jie gali patys augti ir tobulėti, o jų darbas „dengia“ Lietuvos socialinio biudžeto spragas, bet ne pildo verslo kišenes.
Savanorystė yra valstybės piliečių pagalba vienas kitam ir tuo pačiu valstybei. Ji svarbi tuo, kad įgalina rūpintis ir rūpėti. Tačiau per jos įstatymo galiojimo dešimtmetį tapo aišku, kad nėra to gero, ko negalima būtų išnaudoti siauriems interesams, taip sumenkinant pačią idėją. Todėl kalbant apie antrąjį šio įstatymo dešimtmetį, norėtųsi daugiau suvokimo, kad abejotinas quid pro quo neturi nieko bendro su savanoryste.
Gerardas Pranaitis
Šaltinis: Nyksciai
