Namiškiai jo ilgai ieškojo… Atstumdytos spintos, perkraustyti daiktai, purtomi rūbai ir visą dieną paliktas pilnai atviras langas… Nu niekur nerasta…
Pati grįžau vėlai, jau buvo sutemę, nesiskubinau – dar pasėdėjau mašinoj – jop bijojau eit į kambarį, net gimdą iš baimės biški suko… Faktas kad jo nerado, mano galvoje nėra faktas, kad jo ten nėra… Mašinoj naktelės praleist nenorėjau, tai kaupiau jėgas ir padrąsinta ėjau pažiūrėt baimei į akis
Taip ramiai ir atsargiai duris atidarau, tik kai žinau, kad sesių vaikai miega… Dabar, rodos, Gaidžio trikdyt nenorėdama, patyliukais, atsargiai užeinu į SAVO miegamąjį… Oj kaip širdutė mušė…
Kambarys, po Gaidžio paieškos, atrodė kaip po narkotikų kratos (neklauskit iš kur žinau, galimai draugas/-ė pasakojo).
Apžiūriu lubas – švaru, aplink langus – ramu, ok – einam gilyn. Pirmas darbas – staigiai uždaryt aklinai langą (nu nes man ir vieno Gaidžio gyvenime per akis ). Tada jau kažkaip reikia pradėt tvarkytis. Gerai, koks mano planas galvoju ar tikrai aš čia naktį baimėje tvarkaus, ar einu į kitą kambarį ir bėgu nuo problemos. Ne, aš gi stipri, emancipuota moteris – einu tvarkytis, tik savisaugai kedų nenusiaviau – jei vis gi reikėtų bėgti tai stipriai moteriai
Pasileidžiu garsiai muziką – dar vienas saugumo elementas – lai Gaidys galvoja, kad draugų parsivedžiau, mažu intravertas ir pažindintis bijos. O ir mane raminančiai veikia, dainuot pradedu (taip taip, kaimynai mane turėtų mėgti ), daiktas po daikto, spintelė po spinteles ir po valandėlės viskas pradeda padoriai atrodyti. Aišku, kiekvienas spintos atidarymas ir uždarymas yra labai greitas, nėr čia ko per daug šansų suteikti – nori bendraut su manim – labiau lai pasistengia ir pats. Nusiaunu kedus – matyt, drąsos kažkaip prisikaupė, tik šlepečių nesiaunu – sunkiau būtų bėgti
Ateina miego laikas… Jei dabar, kol nusiprausiu, viską paliksiu tyloje – jis įsidrąsins – negerai. Įjungiu Vergą (siurblį robotą – taip, aš mėgstu suasmeninti dalykus – jo toks vardas ) lai darbuojasi – ir kambarys švarus ir Gaidys ramus – win-win
Grįžtu į kambarį – tapati procedūra – ramiai atidarau duris, įjungiu šviesą, apžiūriu lubas, langus… Dėl chebros jausmo vėl įsijungiu muziką.
Po normaliai nemiegotos anos nakties ir dienos nuovargio Dėdė Miegas sako: „Nu viskas. Reikia išjungti šviesą ir miegoti…“. Aha, lengva jam kalbėt…
Bet… Įsijungiu pokalbius su Zemkausku (jo balsas mane raminančiai veikia – užmigdys mane), išjungiu šviesą. Guliu, žiūriu į tas lubas, kur Gaidys draskėsi ratais ir galvoju – man taip BAISU, kad nežinau, kur dingo ta stipri emancipuota moteris… Pasijuokiu ir nusprendžiu, ai jei lemta tai lemta – gal rasiu ryte prisiglaudusį meiliai arba vėl kokį naktinį vakarėlį turėsim… Let it go…
Zemkauskas užmigdė – geras vyras blemba.
Naktį vakarėlio nebuvo, ryte pabudau viena, šiek tie net nusivylus bučiau, bet visgi buvom su Gaidžiu susitikę, tik sapne Nieko konkretaus neveikėm arba nepamenu, sapnavau jį panašų į balandį tik su šikšnosparnio sparnais – suko palubėm ratus (čia kitų žmonių įtaką, kurie visą dieną juokėsi iš manęs ir sakė: tai gal ten visai ne šikšnosparnis buvo o balandis; tau jis kaip varlė tik su sparnais; ten gi tik pelytė skraidanti; nekaltas padarėlis…). JO. JUOKINGA, juokiausi, bet miegot tai man reik su juo.
Jau ramiau susiruošiau į darbą, grįžo pasitikėjimas savimi, baimės lygis sumažėjo (ne nulis, bet ir ne 100 ) – normaliai funkcionuoti galiu.
Pasirodo ne iki galo. Nueinu į mašiną – pamiršau raktus. Pasidedu daiktus šalia, einu raktų. Grįžtu, išvažiuoju.
Išlipu iš mašinos prie darbo, atsidarau galines dureles – tai aišku visi dienos daiktai liko automobilio aikštelėj – išsiblaškymo lygis – 100 Kolegos nė kiek nenustemba, aš šiaip irgi… Pasijuokiam ir tiek.
Užmetu ofise akį į langą – kažkoks lapas prilipęs, sakau: „BT man jau visur tie šikšnosparniai vaidenasi“. Pažiūrim iš arčiau, o ten – GAIDYS (galimai, arba geriausias draugas atsiųstas Kareivaitės prižiūrėti). Net nupurto.
Mano vadovė sako: „Nematyčiau savo akimis – netikėčiau“. Na tikrai, sakysit išsigalvoju, bet padariau ir nuotraukas ir liudininkų turiu.
Tai nežinau ar čia TA laimė tiek pas mane veržiasi, ar čia jau prakeiksmą kokį esu gavus…
Jei draugų rate turiu burtininkių/raganų/šamanų – duoki man ženklą, o mieloji, Kunigunda… Jau reikia kažką su šituo daryti
Nes jau nebenoriu, kad būtų „Nu tai labas, trečiadieni“ dalis…
Šaltinis: Musuzinios.lt
