Vykdamas į šį restoraną degiau dideliu noru jį aprašyti, nes iš daugybės skaitytojų laiškų buvau susidaręs nuomonę, jog tai viena populiaresnių Panevėžio maitinimo įstaigų.
Bet štai po vizito jame tas noras dingo, ir net buvau pradėjęs mąstyti, kad gal visgi geriau nerašyti, nes išskyrus tai, kad jie dar dirba ir nebankrutavo, daugiau nieko gero pasakyti Lietuvai neturiu.
Dėl tų, kurie man siūlė čia apsilankyti, trumpą apžvalgą viso to, ką pamačiau ir ko paskanavau, vis dėl to parašysiu.
Kadangi ši įstaiga visur skelbiasi esanti restoranas, aš šiame tekste pabandysiu paaiškinti, koks statusas jai labiau tiktų.
Lankėmės darbo dieną per pačius pietus. Atvykome į restoraną apie 12:30. Buvau susidaręs nuomonę, jog populiarumas lemia ne tik daug kalbų ir atsiliepimų, bet ir pritraukia daugiau klientų. Tikėjausi išvysti bent pusę užpildyto restorano, jei ne visą. Didelei mano nuostabai, radau vos keturis klientus, sėdinčius prie vieno stalelio terasoje.
Tą dieną tvyrojęs karštis ir tvaikas, dėl kurio terasa labiau tiko egzotiniams vaisiams auginti, nei prisėdus joje pietauti, terasą iškeitėme į restorano salę.
Ten mes viso svečiavimosi metu buvo vieninteliai klientai. Pasijutau lyg rezervavęs visą restoraną.
Meniu daug neaptarinėsiu. Tik paklausiu, kam jis reikalingas, jei 2/3 jame surašytų patiekalų nėra. Gal ir aptarnaujantis personalas, ir klientai geriau jaustųsi, jei kasdien vieno A4 formato lape surašytumėt, ką turit.
Padavėjui bėgiojant nuo mūsų stalelio į virtuvę ir kas kartą kartojant tą pačią frazę – „ir to nėra“ netgi pagalvojau, ar čia nėra slapta filmuojamas eksperimentas, kiek temps klientų kantrybė, kol jie, pasiuntę padavėją ten, kur vaikšto po vieną, nepakils ir neišeis pietauti kitur.
Gal ir būtume pasiuntę padavėją į virtuvę skaičiuoti produktų ir būtume išėję, jei virtuvė nebūtų turėjusi išgirtų „Čičinsko“ kepsnių, kuriuos man visi rekomendavo paragauti lankantis Panevėžyje.
Nenustebkit, kad šioje apžvalgoje aptarsime tik 3 patiekalus. Sunku kažką daugiau užsakyti vietoje, kurioje net silkė yra deficitas.
Iš 3 sriubų, besipuikuojančių meniu, mums galėjo pasiūlyti tik dienos sriubą. Padavėjas bandė mus įtikinti, jog barščiai su šonkauliais ir charčio šiandien baigėsi, likusi tik dienos sriuba – burokėlių. Bet panašiomis pasakomis žvelgiant į tuščią salę darbo dienos pradžioje galėtų patikėti tik naivuolis.
Labiau jis mane būtų įtikinęs, jei būtų pasakęs kažką panašaus, neva sriubų nebėra, nes išviręs jas virėjas, keldamas charčio puodą, užkliudė barščių puodą, ir abu juos išvertė ant žemės. Va tokia pasaka aš būčiau patikėjęs. Net prie tos pasakos būtų puikiai suėjęs ir tęsinys, jog išsiliejusi ant grindų sriuba užtrumpino laidus, dėl to sudegė keli šaldytuvai su juose buvusiais produktais, tad gali pasiūlyti tik vištienos šašlyką, „Čičinsko“ kepsnį bei dar kelis patiekalus, kurie mūsų nė kiek nesudomino.
Deinos sriuba – 2,50€
Kaip ir minėjau, dienos sriuba buvo burokėlių, ir ji puikiai atitiko savo kainą – 2,50€. Tie, kurie dažnai lankosi valgyklose, panašių sriubų skonį puikiai žino. Tad pereikime prie pagrindinių patiekalų.
Vištienos šašlykas – 9,50€
Valgydami vištienos šašlyką prisiminėme nesenai „Šeduvos malūne“ ragautą panašų patiekalą. Ten paukštiena buvo sausa ir nevalgoma, nes, kaip ir minėjau, vištienos filė yra daug lepesnė šašlykams kepti. Bet va „Čičinske“ neeksperimentuojama su vištienos file. Naudodami vištienos blauzdelių mėsą, net mažoje temperatūroje kepdami, jie vargu ar išsausins šašlyką iki nevalgomo, nes tai visai kitokios tekstūros vištienos dalis. Tad vištienos šašlykas visai skaniai susivalgė.
Kepsnys Čičinskas – 8,90€
Pirma, ką pagalvojau pamatęs „Čičinsko“ kepsnį, kad tai čebureko ar beliašo mandresnė versija. Mandriai susukta ir patiekta su daržovėmis.
Tad perpjovęs ir pamatęs, kad tešlos sluoksnis storesnis nei čebureko, panašumą su juo atmečiau, liko tik kažkiek sąsajų su beliašu.
Bet paskanavęs tą nuomonę pakeičiau – tešla ženkliai tvirtesnės struktūros nei minėtų kepinių, bet tuo pačiu ir nesausa. Mėsa kapota ir kažkuo primena kibinų, bet pipirų gausa „Čičinsko“ kepsnyje tą panašumą kardinaliai keičia.
Reziumuoju. Gal kitas klientas ir nepastebės, bet aš pastebiu viską. Tai, kad meniu prie „Čičinsko“ kepsnio nurodyti rauginti agurkai pakeisti šviežiais, rodo ne tai, kad virėjos išsiblaškiusios, bet tai, kad su produktais šiame restorane padėtis tragiška.
Nežinau, kokios bėdos kamuoja restoraną. Ar susirgo tiekėjas, ar pinigų produktams užpirkti nėra, bet tokiais spėliojimais klientas neturi būti apkrautas. Kaip ir neturėtų tapti jūsų restorano skurdžios pasiūlos įkaitu.
O ir aptarnaujantis žmogus turėtų žinoti, ko tą dieną turit, ir ko – ne. Suprantu, kad kai nėra daugiau nei pusės patiekalų, visus įsiminti sunku, bet stebėti, kaip po kiekvieno mūsų klausimo jis bėga pasitikslinti į virtuvę, iš pradžių atrodė juokinga, vėliau buvo apgailėtina.
Bandysiu spėti, bet tokia situacija restorane susidarė ne per mėnesį ir ne per metus. Tai ilgo ėjimo į dugną ir nieko nedarymo pasekmė. Manymas, kad kaip riedėjo vežimas, taip ir riedės, yra klaidingas. Kas mėnesį atsidarantys nauji barai ir restoranai „praryja“ ne tik jūsų pastovius klientus, bet ir galimus naujus.
Mano siūlymas būtų susirasti vadybininką, kuris išmano šių dienų restoranines tendencijas ir tai, kas paklausu tarp klientų. Išanalizavęs rinką jis galėtų numatyti naują konceptą.
Nesakau, kad turit atsisakyti „Čičinsko“ kepsnio, kurį giriatės gaminantys jau 50 metų, bet nematyti, kad su juo jūs mažai kam esate įdomūs, būtu kvaila. O ir aš jo kartą paskanavęs, kitą kartą iškeisiu jį į naminį čebureką, kurį išsikepsiu namie, bet tikrai nevyksiu į Panevėžį, nes kažko pribloškiančio jame neradau. Tiesa, tešlą, į ją dėdami įdarą, susukat nuostabiai…
Tad vertindamas 3/5, vertinu visų pirma savininkų požiūrį į klientus. Ir jei nieko nekeisit restorano veikloje, pakeiskit bent pavadinimą. Manau, puikiai tiktų kažkas panašaus į šį: „Neturime nieko“.
