Pamenate, rašiau apie nevykusius pietus smuklėje „Žarija“? Kas neskaitėt – rekomenduoju susirasti tą apžvalgą ir paskaityti, nes šis tekstas bus savotiškas jos tęsinys.
Tad pirma, ką padarėme atsisėdę į automobilį po nesėkmingų pietų „Žarijoje“ – internetinėse platybėse pradėjome ieškoti artimiausios maitinimo įstaigos, nes alkis ėmė viršų.
Net neįsivaizduojate, kaip mes apsidžiaugėme radę informaciją, kad vos už kelių kilometrų nuo „Žarijos“ yra Šeduvos malūnas. Tad baigiame paieškas ir jau už kelių minučių mes Šeduvos malūno kieme žvalgomės, kur prisėsti.
Apie tai, kad pačiame malūne klientai neaptarnaujami, mus padavėja įspėjo vos peržengus malūno slenkstį. Jos argumentas, jog malūne karšta, mūsų neįtikino, nes pavėsinėje, kurioje buvo vos keli staliukai, buvo ne ką vėsiau.
Bet radę laisvą staliuką vėliau viso svečiavimosi metu stebėjome, kaip personalas vaiko galimus klientus, kurie, matydami užpildytą mažytę pavėsinę, klausia apie galimybę prisėsti malūne. O sulaukę neigiamo atsakymo, apsisuka ir išvažiuoja kitur.
Jei šios maitinimo įstaigos meniu aš būčiau pamatęs kokiame Lietuvos kulinarinio paveldo muziejuje, tada aš į jį žvelgčiau visai kitaip. Bet dabar, praėjus trisdešimtmečiui po pirmų maitinimo kooperatyvų, kuriuose naujovės asocijavosi su ledais, ant kurių buvo pilama likerio, matydamas panašų „stebuklą“ Šeduvos malūno meniu, aš užduodu klausimą: ar virtuvėje dirbantys neturi fantazijos, ar meilė šiai profesijai išgaravo prieš kelis dešimtmečius?
Bet norint daryti kažkokias išvadas reikia paragauti čia gaminamo maisto.
Nespėję pasidžiaugti namine gira, kurią vertinu aukštu balu, ant stalo pamatėme sriubas. Sriubos vaizdelis ir keli šaukštai šaltibarščių – ir aš darau prielaidą, kad šaltibarščius tiek smuklei „Žarija“, tiek Šeduvos malūnui gamina ta pati įmonė, kuri juos pristato supilstytus į kibirus. Arba kitas variantas – už tragiškus šaltibarščius išmesta virėja iš vienos maitinimo įstaigos pereina į kitą, parsinešdama tą „stebuklingą“ šaltibarščių receptą.
Šaltibarščiai – 4,50€
Net valgykloje patiekti šaltibarščiai atrodo ne tik gražiau, bet ir skoninėmis savybėmis labiau primena šaltibarščius, o ne vandenį, kuriame buvo numirkyti burokėliai.
Charčio sriuba – 4,50€
Charčio sriuba buvo tokio liūdno skonio, kad pamaniau, jog tas, kuris čia dirbančias moterėles išmokė ją gaminti, senai buvo užsukęs patikrinti, kuo ji virto. Tiesa ryžių labai daug, o mėsai, spėju, sriuboje atstovavo tik sultinys.
Mano rekomendacija – geriau jau virkit kokią raugintų kopūstų sriubą, nes jums ji, spėju, gausis geriau.
Vis dar tuščiais skrandžiais nekantriai laukėme pasirodančių pagrindinių patiekalų. Visos viltys buvo sudėtos į juos, nes bijojau pagalvoti apie tai, jog galime alkani išeiti iš antros maitinimo įstaigos.
Vištienos iešmeliai – 8,50€
Nežinau, iš kurios vietos dygsta rankos to, kuris kepė vištienos šašlyką ir tuo pačiu žudė sprandinės kepsnį, bet paskanavę po kąsnį mums patiektų kepsnių suvokėme, kad ir iš Šeduvos malūno išeisime nevalgę.
Vištienos šašlykui naudoti vištienos filė yra drąsu. Bet norint gerai iškepti šią vištienos dalį vien drąsos nepakanka, reikia dar ir mokėti kepti.
Vartalioti iešmą kas kelias sekundes su mintimi, kad tik vištiena nepridegtų, gali tik neišmanėlis, kuris nesuvokia, kad dažnai vartant mėsą, kuri negauna pakankamai karščio, neužsitraukia viršutinis sluoksnis, ir iš mėsos išbėga sultys. O ją nenustojant vartyti, gauni nekokį vaizdelį. Šviesi vištiena be menkiausio paskrudimo tiesiog tapo guminė – gabalai buvo sausi ir nevalgomi.
Sprandinės kepsnys “Tex-me” – 10,00€
Sprandinės kepsnys skambiu pavadinimu „Tex-me“ galėjo pasigirti aitrių prieskonių gausa, bet to mėsą kepusiam nepakako. Kad galutinai nužudytų kepsnį, jis jo paviršių dar aptepė gausiai česnakais gardintu kažkokiu marmalu. Česnako buvo tiek daug, kad, spėju, jie juos augina vietoje arba gauna nemokamai… Ir kam daržoves dėti atskirai, jei didelėje pustuštėje lėkštėje prie sprandinės būtumėt gražiai sudėję ne vieną indelį tų daržovių.
Tad tie, kurie mėgsta sausą kiaulę, skendusią aitrume ir česnakuose ir naktį planuoja eiti pasivaikščioti į kapines, užsukite prieš tai to kepsnio. Jei jo neįkąsite – ne bėda, pakaks juo save visą ištepti, tada garantuotai prie jūsų ne tik vampyrai nelįs, bet ir sargas iš kapinių pabėgs, neapsikentęs milžiniško česnakų tvaiko.
Gailiuosi, kad užsakiau desertą ir cepelinus iš anksto, darydamas bendrą užsakymą. Suklaidino mane tai, kad atvykau gerokai išalkęs. Nes kitu atveju po tragiškų kepsnių būčiau prašęs tik sąskaitos.
Cepelinai su mėsa – 6,00€
Tad pamatęs lėkštėje cepelinus, plaukiančius tame pačiame skystyje, kuriame jie ir virė, nė kiek nenustebau. Toks jausmas, kad virėjų nemeilė darbui persmelkus visus patiekalus.
Iki to momento, kol nepamatėme deserto, aš galvojau, kad šiame gyvenime jau esu matęs visko. Bet didesnės nesąmonės prisimindamas tą desertą nepamenu.
Karamelinis skanėstas – 4,00€
Pabandykit įsivaizduoti desertą, kurį greičiausiai galėtų pagaminti tik silpną regėjimą turinti močiutė mylimam anūkui, kuris mėgstą viską, kas saldu.
Tad iš ko susideda tas Šeduvos malūno šedevras: pirmas sluoksnis grietinėlė, antras ledai, dar, kad anūkui būtų įdomiau, baba užpylė karamelės su riešutais. Kadangi močiutė su regėjimu nebedraugauja, riešutai sudėti su juos tebedengiančia luobele, kurią paskrudinus reikėtų pašalinti. Bet tai dar niekis, babos meilė tokia beribė, kad visą tą nesamonę vainikuoja po apačia sudėti sausainiai ir pjaustytas bananas.
Protu nesuvokiu, kelių metų vaikas sugalvojo šitą receptą, ir kaip turėjo jį mylėti tėvai, kad leistų tą išdaigą įtraukti į meniu.
Reziumuoju. Kadangi padavėja buvo smalsi, tai pasiteiravo, kodėl patiekalų nevalgėme, o tiesiog paskanavome. Atsakydamas išsakiau visa tai, ką dabar jums surašiau apžvalgoje. Kadangi esame ne tik civilizuotame pasaulyje, bet ir Lietuvoje, kur kliento nuomonę dažna maitinimo įstaiga priima kaip kritiką, ir dėl to arba išbraukia patiekalus iš bendros sąskaitos, arba padaro nuolaidą. Bet Šeduvos malūne tokia praktika greičiausiai neegzistuoja.
Žvelgdamas į ant sienos kabančią garso kolonėlę aš galvojau apie tai, kad šios maitinimo įstaigos geriausi laikai baigėsi būtent tada, kai ši garso kolonėlė skaičiavo savo pirmąjį dešimtmetį. Greičiausiai tada meilė darbui dar ruseno restorano virtuvėje.
Dabar iš Šeduvos malūno likęs tik pavadinimas. Tad jei norite kelias minutes praleisti gražiai sutvarkytoje aplinkoje ir pastypsoti Šeduvos malūno balkone žvelgiant į tolumoje besidriekiančias pievas, tai galite užsukti čia.
O aš, vertindamas šios įstaigos maistą 1/5 ir pridėjęs balą už aplinką, gaunu bendrą liūdną 2/5 – tad valgyti čia nerekomenduoju.
