Atrodo, kad dvi žinomos teatro, kino ir televizijos režisierių mėgstamos aktorės – Neringa Varnelytė ir Vitalija Mockevičiūtė bus atradusios tikrą lobį lietuvių tautosakoje. Šią vasarą aktorių duetas ir jų sukurti spektakliai „Kas apsakys dzūkų linksmybes“, „Velnių priėdę“, „Nedingęs“, „Miško seserys“ yra itin geidžiami ir dideliuose miestuose, ir atokiuose šalies kaimuose. „Mes negalvojame apie koncepciją, kuriame tai, kas mums pačioms įdomu, smagu“, – sako aktorės.
Dzūkų kalba iš N. Varnelytės ir V. Mockevičiūtės lūpų rugpjūčio 20 dieną suskambės Aukštaitijoje – kultūros festivalyje „Purpurinis vakaras“ aktorės parodys kartu su Kauno dramos teatro aktore Jurga Kalvaityte kurtą spektaklį „Nedingęs“. Tos pačios dienos vakarą didžiajame festivalio koncerte Dainuvos slėnyje aktorės mėgins iškvosti festivalio dainininkus ir muzikantus, kokiomis jie tarmėmis kalba.
Dzūkų tarmė, teigia aktorės, yra visiškai natūrali ir labai stipri jų tapatybės dalis. Druskininkuose užaugusi Neringa dzūkų šnekos išmoko iš savo bobutės. Vėliau dzūkiškai valandų valandas ji galėdavo kalbėti su savo darželio, mokyklos ir studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje drauge, aktore Rasa Lazauskaite. „Mes šitaip abi linksmindavomės, varinėdavome šnekeles, tokias bobules vaidindavome“, – prisimena Neringa ir sako, kad su kolege, aktore R. Lazauskaite dar ir šiandien susitikusios kalba dzūkiškai.
Lygiai toks pat natūralus virsmas iš bendrinės kalbos į tarminę įvyksta ir tada, kai Neringa susitinka Vitaliją. „Užaugau Nedzingėje, prie Varėnos, dzūkiškai kalbėjau visada. Man atrodė, kad visa Lietuva šitaip kalba, – prisimena Vitalija. – Niekada nejutau gėdos dėl savo kaimiškos prigimties ir kalbos, o ir patyčių dėl to niekada nepatyriau. Tik brolis, šiandien mums spektakliuose daug padedantis folkloro grupės „Ratilai“ muzikantas Darius Mockevičius, yra pasakojęs, kad kartą iš jo šnekos pionierių stovykloje pasityčiojo varėniškiai. Taip jau būdavo – kitur tarmė neužkliūva, o štai, Varėnoj – miestiečiai.“
Šiandien Vitalijai atrodo, kad tai, jog jiedu su broliu užaugo miškuose, kaip dzūkai sako – ant uogų, jiems abiem pridėjo daug energijos. „Lėtas gyvenimas, be streso turi savo privalumų, kaime šeimos artimesnės, daugiau dirba kartu, o mieste tėvai vaikų neturi kada auginti – lekia dirbti, paskui, tarsi išpirkdami kaltes, kad jų trūksta, vaikus paikina“, – sako aktorė.
Prieš keletą savaičių dzūkų kultūros festivalyje dalyvausi Neringa labai tikisi, kad tarmės ir suvokimas, kokios svarbios yra prigimties šaknys, grįžta. „Festivalyje mačiau tiek daug jaunų žmonių, kalbančių dzūkiškai, tarmės jie moko ir savo vaikus. Tarmė yra sunkiai žodžiais nupasakojamas, gyvas, vitališkas poreikis prisiliesti prie savo protėvių, prie savo prigimties šaknų, išlaikyti mūsų charakterio skirtybes. Ir kalbu ne tik apie dzūkų tarmę, apie visas tarmes, kurias lietuviams pavyko išlaikyti per amžius“, – kalba aktorė.
Pirmąjį kartą aktorių sugalvotą smagią komediją pagal tautosakininkų Petro Zalansko ir Rožės Sabaliauskienės istorijas „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“ išvydo į Teatro sąjungos salę susirinkę kolegos. „Niekaip negalėjome tikėtis, kad mūsų pasirodymas bus toks sėkmingas, o nuo jo prasidės ir visas „Labas“ teatras“, – sako V. Mockevičiūtė.
Ar skirtingų regionų žiūrovai supranta, ką scenoje dzūkiškai kalba aktorės? „Neseniai vaidinome Žemaitijoje, netoli Šilutės. Į sodybą, kurioje vyko dailininkų bienalė, suvažiavo ir vietos žmonės. Po pasirodymo vienos močiutės paklausiau, ar viską suprato. „Viską, vaikeli, viską“, – žemaitiškai atsakė ji man. Dzūkų tarmė – ne žemaičių, išmesk visus dz ir žinosi, apie ką kalba“, – šypsosi Vitalija ir priduria, kad tikrai galima pamatyti kiekvieno regiono žmonių skirtybes. Dzūkai – labai empatiški, atjautūs, greiti, ūmūs, gal ne tokie turtingi, bet labiau atsipalaidavę. Aukštaičiai – ant aukštų kalnų, išdidūs. Žemaičiai žino savo vertę, užsispyrę.
Kai vaidina savo spektaklius tarmiškai, Vitalija ir Neringa sako, nieko per jėgą spausti netenka. Tarmė iš vidaus ištraukia viską, kas reikalinga. „Nemanau, kad mums pavyktų žemaitiškai taip pat vaidinti kaip dzūkiškai, – svarsto Vitalija. – Parodiją gal ir suvaidintume, bet tik ne rimtą spektaklį. Tarmė glūdi viduje, jos neįmanoma nei pamiršti, nei užspausti.“
Anykščių koplyčioje per festivalį „Purpurinis vakaras“ tradiciškai vyksta naktiniai poezijos skaitymai.
Šiais metais V. Mockevičiūtė ir N. Varnelytė pristatys teatrinį pasivaikščiojimą po poeto Antano Kalanavičiaus gyvenimą ir kūrybą. Tituluotas paskutiniu lietuvių poezijos pagoniu, nuošalės poetu, kalbos alchemiku, A. Kalanavičius visą brandžiausios kūrybos laikotarpį buvo izoliuotas nuo meno pasaulio. Išleistos dvi poeto kūrybos rinktinės, tačiau būdamas gyvas jis nesulaukė nė vienos iš aštuonių savo knygų leidimo. Nuo 1973-iųjų iki pat savo mirties poetas gyveno gimtajame vienkiemyje. Nuo literatūros pasaulio atskirtas A. Kalanavičius sunkiai vertėsi dirbdamas šaltkalviu-suvirintoju, melioratoriumi, savo realybę atskleisdamas nepakartojamose savo eilėse.
V. Mockevičiūtės, N. Varnelytės, J. Kalvaitytės spektaklis „Nedingęs“ – Anykščių koplyčioje įvyks išmušus rugpjūčio 20 dienos vidurnakčiui. Kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose – nuo rugpjūčio 18 iki 20 d. Visa festivalio programa – www.purpurinisvakaras.lt
Šaltinis: Nyksciai
