„1994 metais, kai vyko „Zenono Ivinskio skaitymai“, kažkodėl jau žinojau, kad Rimvydas bus rektorius“, – Vilniaus universiteto (VU) rektorių prof. Rimvydą Petrauską, tuomet dar ketvirtakursį, prisimena prof. Alfredas Bumblauskas. Rektoriui dėstęs profesorius įžvelgė talentą ir skatino eiti mokslo keliu, o šiandien jie – ko gero, lengviausiai atpažįstami VU Istorijos fakulteto veidai. Interviu profesoriai papasakojo apie mokytojo ir studento ryšį ir kaip atrodė VU pirmaisiais nepriklausomybės metais.
Viduramžių dvasia dvelkiančiame kabinete, kuris labiau primena didikų menę, susitikome su VU rektoriumi prof. R. Petrausku ir jo dėstytoju – prof. A. Bumblausku. Jie sako, kad kuriant mokytojo ir studento ryšį svarbiausia – nuoširdus bendravimas, tiesioginis ryšys. Šį ryšį tarp pašnekovų pajutome ir mes.
Vis dėlto VU rektorius prof. R. Petrauskas sako, kad šiandien vis dar egzistuoja problema, neretai užsimezganti dar mokykloje – tai baimė klausti.
„Ir aš pats toks buvau. Labai smarkiai pasijunta, kai bendrauji su studentais iš Vakarų šalių. Ši problema tebeegzistuoja, nors galvojau, kad ta kaita įvyks greičiau su Lietuvos studentais. Vis dar yra toks varžymasis paklausti ir (ar) griežčiau sureaguoti, nes yra baimė „gal ne taip paklausiu“, „suklysiu“, – sako prof. R. Petrauskas.
Prof. Alfredas Bumblauskas ir VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. T. Kazakevičiaus / VU nuotr.
„1994 metais, kai vyko „Zenono Ivinskio skaitymai“, kažkodėl jau žinojau, kad Rimvydas bus rektorius“, – prisimena prof. Alfredas Bumblauskas.
1993 m. rugsėjo 17 d. prasidėjo Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros veikla. Pati Istorijos fakulteto katedrų reforma ir kitos veržlios tuometinio (1990–2002) fakulteto dekano A. Bumblausko ir jo komandos iniciatyvos iš esmės nutiesė kelius fakulteto desovietizacijai ir prasminiam studijų proceso bei institucijos veiklos atsinaujinimui. Tai buvo ypač reikšmingų, galima sakyti, revoliucinių pokyčių dešimtmetis, o kai kuriuos vaisingus jo rezultatus nesunkiai pastebime dar ir šiandien.
„Tuo metu vyko virsmas – keitėsi kartos. Galvojo, kad aš esu kompromisinis variantas užimti dekano vietą. Tuomet prof. Irena Valikonytė klausinėjo, bet aš suplėšiau pareiškimą. Dar sykį kažkas įkalbinėjo – vėl suplėšiau. Na, ir galutinai Antanas Kulakauskas mane prišnekino. Galvojau, jeigu Antanas jau liepė – einu. Bet ėjau žinodamas, kad dega, svyla“, – prisimena prof. A. Bumblauskas.
Savęs profesorius nelaiko tipišku istoriku. Kaip pats sako, sukūrė bakalauro studijų Kultūros istorijos ir antropologijos programą, į kurią įdeda visas savo svajones. Šiame kurse praeities ir dabarties, visuomenės ir kultūros istorijos temos nagrinėjamos antropologijos, sociokultūrinės istorijos, atminties ir kultūros studijų požiūriu.
Pirmieji metai, kai A. Bumblauskas pradėjo eiti dekano pareigas, ir karta, baigusi pirmaisiais nepriklausomybės metais. VU rektoriaus prof. R. Petrausko veide galima įžvelgti pasididžiavimą pirmuoju diplomu, parengtu lietuviškai, ir savosios Alma Mater pasiekimais.
„Aš labai anksti – pirmame kurse – supratau, kad noriu būti mokslininku“, – tvirtina VU rektorius.
„Turbūt ir buvo tas bruožas, kurį pastebėjau, kad jis labai nuosekliai eina gilyn į mokslą“, – sureaguoja prof. A. Bumblauskas.
„Tai buvo tam tikras kelio atpažinimas ir teisingas pasirinkimas, nes Istorijos fakultete patekau į labai tinkamą aplinką“, – sako prof. R. Petrauskas.
Tiesa, kai į R. Petrauskas įstojo į VU, buvo laisviausi studijų laikai, tvirtina prof. A. Bumblauskas: „Prisimenu, atvyksta iš konservatorijos studentas ir sako: „Aš turiu gitaros įvadą“, – susižvalgome su prodekanais ir skaitome.“
Šiandien situacija pasikeitusi, iš dalies tai lėmė studijų europeizacijos procesas – viskas turi būti suderinta, moduliai, kreditai, programos, idant būtų užtikrintas sklandus tarptautinis mobilumas, vardija VU rektorius. Anot jo, nors neišvengiamai prarandama dalis tuometinės laisvės, bet tai tikrai nereiškia, kad reikia susitaikyti su situacija.
„Atsiminimai apie tuos „laukinius“ laikus – tokių jau nebus, aišku. Kita vertus, tai mums turi parodyti pavyzdį. Aš visada esu už didesnį studijų individualizavimą, kad studentai turėtų daugiau galimybių rinktis – per gretutines studijas ar kitus dalykus. Aš pats esu tą patyręs“, – sako prof. R. Petrauskas.
„Tai buvo tam tikras kelio atpažinimas ir teisingas pasirinkimas, nes Istorijos fakultete patekau į labai tinkamą aplinką“, – sako prof. R. Petrauskas.
Du lengviausiai atpažįstami Istorijos katedros veidai išliko tie patys – tai profesoriai Edvardas Gudavičius ir A. Bumblauskas, kurie 1998 m. už savo ieškojimus laidoje „Būtovės slėpiniai“ tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais. Jų kūrybinių iniciatyvų ir idėjų lauke atsirado naujų darbų ir sumanymų, atėjo ir brendo nauji žmonės, prasmingai įsilieję į katedros veiklas ir jos vykdomas studijas.
Būtent prof. E. Gudavičius – itin reikšminga asmenybė A. Bumblausko ir R. Petrausko, kaip dėstytojo ir studento, santykiuose. Kaip sako patys profesoriai, juos vienijo E. Gudavičiaus mokykla – tam tikras požiūris į istoriją. Tiek R. Petrauskas, tiek A. Bumblauskas yra knygos „Tarp istorijos ir būtovės: studijos prof. Edvardo Gudavičiaus 70-ečiui“ sudarytojai, siekę pagerbti mokytojo atminimą.
Prof. Alfredas Bumblauskas ir VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. T. Kazakevičiaus / VU nuotr.
Kaip viename interviu pasakojo prof. A. Bumblauskas, jųdviejų su E. Gudavičiumi pažintis prasidėjo studijuojant 1978-aisiais ir nuo to laiko keliai nebeišsiskyrė, o ši pažintis iš dalies lėmė ir tai, kad jis apsisprendė nemesti istorijos mokslų. Savo ruožtu rektorius prof. R. Petrauskas teigė, kad „jis buvo mokytojas nuo pat pirmo kurso“.
„1989-aisiais buvo publikuota serija E. Gudavičiaus straipsnių. Jis buvo vienas iš tų, kurie mokėjo konvertuoti akademinį žinojimą į trumpą, įdomų tekstą – tai tikrai užkabindavo. Manau, tai iš dalies prisidėjo, kad 1990-aisiais atsidūriau Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Tai teisingiausias gyvenimo sprendimas“, – sako VU rektorius.
Tiesa, E. Gudavičiaus ir R. Petrausko santykis, kaip jis pats sako, buvo akademinis, apribotas erdve. Profesorius sunkiai sirgo ir negalėjo vaikščioti, todėl paskaitos ir konsultacijos vykdavo jo namuose, nedideliame Viršuliškių bute, kur jis parašė ir kone pačią atviriausią Lietuvos istorijos koncepciją, prisimena prof. R. Petrauskas.
„Jis skaitė paskaitas be užrašų, be jokių lapelių. Jis retai kada žiūrėdavo į studentus – galvą iškėlęs ir žiūrėdamas į lubas kalbėdavo. Atrodydavo, kad ten viskas užrašyta“, – prisimena VU rektorius.
Būtent prof. E. Gudavičius – itin reikšminga asmenybė A. Bumblausko ir R. Petrausko, kaip dėstytojo ir studento, santykiuose. Kaip sako patys profesoriai, juos vienijo E. Gudavičiaus mokykla – tam tikras požiūris į istoriją.
Būdamas viena seniausių ir žymiausių Vidurio ir Rytų Europos aukštųjų mokyklų, VU darė didelę įtaką ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių šalių kultūriniam gyvenimui, išugdė ne vieną mokslininkų, poetų, kultūros veikėjų kartą. VU profesoriavo ir mokėsi daug garsių asmenybių: medikai vokiečiai Johanas Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas, istorikas Joachimas Lelevelis, poetai Adomas Mickevičius ir Julius Slovackis, istorikas Simonas Daukantas, poetas Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas.
VU puoselėja ilgaamžes tradicijas – kaip ir anksčiau, taip ir dabar jame mokosi daug užsieniečių. Šiandien, reaguodami į Rusijos vykdomą beprecedentę karinę agresiją prieš Ukrainą, VU padaliniai yra priėmę įvairius sprendimus, leidžiančius prisidėti prie pagalbos Ukrainos žmonėms. VU darbą pradėjo mokslininkai iš Ukrainos, studijas tęsia arba pradeda studentai.
„Viliuosi, kad karas Ukrainoje atkreips dėmesį į mūsų regiono svarbą. Ukrainiečiai padarys tai. Anksčiau galvojau, kad man reikia kritikuoti ukrainiečių poziciją, kurią mačiau po Oranžinės revoliucijos. Tada jie turėjo tokią istorinę koncepciją, kuri, mano įsitikinimu, yra klaidinga – cамодостаточность – mes patys galime susitvarkyti, vieni. Tačiau Ukraina įrodė, kad jie – laisvas frontas. Kaip kažkada Lenkija Europai buvo laisvės sinonimas su Gegužės 3-iosios konstitucija. Dabar bus kažkas panašaus su Ukraina. Ir mes tapsime šiek tiek įdomesni“, – mano prof. A. Bumblauskas.
Viena vertus, įdomesni, kita vertus – mus pagaliau geriau supras, sako prof. R. Petrauskas. VU rektoriaus įsitikinimu, kuo daugiau bus žmonių, Lietuvoje gyvenančių ilgesnį laiką, tuo geriau jie supras ir šį Europos regioną. Tačiau tam reikėtų ir daugiau programų ar kursų VU, sako prof. A. Bumblauskas.
„Fizika, biotechnologijos VU yra garsios, bet reikėtų neužmiršti ir socialinių, humanitarinių mokslų, nes tai gali parodyti, kuo šis regionas yra svarbus, kuo jis aktualus, kuo jis yra integralus Europai. Europoje daug svarbių, atpažįstamų regionų – Apeninai, Pirėnai, Skandinavija ir kt. – kaip visi žino Skandinavijos studijas, taip galėtų ilgainiui įsitvirtinti ir Baltijos regiono studijos“, – įsitikinęs VU rektorius.
Siekdamas pabrėžti dėstytojo (-os) ir studento (-ės) santykio kūrimo ir drąsos klausti svarbą, VU pristato meninį projektą – virtualią parodą, įgyvendinamą su fotografu, dokumentinės ir portretinės fotografijos atstovu Tadu Kazakevičiumi. Parodoje – ir VU rektoriaus prof. R. Petrausko bei prof. A. Bumblausko portretų serija, atskleidžianti nuoširdų ir atidų mokytojo santykį su savo buvusiu studentu.
