Dr. Petras Stankeras
„Ženklai ir simboliai valdo pasaulį, o ne žodis ir ne įstatymas“
Kiniečių filosofas Konfucijus
Prieš 75 metus, 1935 metų rugsėjo 15 dieną, legendinis Svastikos ženklas įstatymu buvo įtvirtintas kaip galingiausios Europoje Trečiojo Reicho valstybės simbolis ir tapo vokiečių nacionalinės vėliavos dalimi. Vokiečių nacionalinės socialistinės darbininkų partijos simbolis – svastika – tapo visos šalies piliečių kasdienybe. Nuo to laiko beveik viso pasaulio diletantai šį simbolį vadina fašistiniu.
Tačiau svastikos simbolį sugalvojo nei fašistai, nei nacistai, nei tuo labiau Benito Mussolini ar Adolfas Hitleris: svastikos ženklas vyresnis už juos daugelį dešimčių ir šimtų tūkstančių metų. Svastiką padovanojo žmonėms Dievai ir pasiekė Žemę iš Dangaus. Pirmą kartą šis gražus ir paslaptingas, ne iki galo įmintas simbolis yra aptiktas ant akmeninių aukštutinio paleolito laikų figūrų, pagamintų prieš 30 tūkstančių metų. Paplitęs jis buvo beveik visame pasaulyje (išskyrus Australiją).
Kas ir kur naujojo svastiką
Žodis „svastika“ neturi nieko bendra su vokiečių kalba: jis kilęs iš sanskrito linkėjimo „asti” – „džiaukis, būk laimingas“. Šį stiprų ir dinamišką ženklą lietuviškai galima vadinti sūkurėliu. Jį naudojo Amerikos indėnai, indusai, budistai, vikingai, graikai, romėnai, keltai, anglosaksai, majai, actekai, persai, krikščionys. Indai svastiką vaizduoja ant vieno iš savo dievų delno.
Pietų Amerikos indėnai svastiką vaizdavo kaip keturis vėjus: šiaurės, pietų, vakarų ir rytų ir puošia jomis juostas. Svastiką galima pamatyti ir senuose mezginių raštuose, ir ant ukrainiečių velykinių kiaušinių, ir tibetiečių kilimuose, ir šumerų keramikoje. Daugelyje kultūrų šis ženklas buvo laikomas gynybos, apsisaugojimo nuo piktųjų jėgų simboliu.
XX amžiaus pradžioje ši svastika buvo paskelbta Panamos respublikos simboliu ir pavaizduota jos vėliavoje. Šiuolaikinės Japonijos turistiniuose žemėlapiuose svastika žymimos budistų šventyklos. O Suomijoje svastika pavaizduota viršutiniame kairiajame prezidento vėliavos kampe. Turkijoje galima išvysti ant chalato nupieštą svastiką, čiukčiai ja puošia čiumpą, lietuviai – Velykų margučius, juostas, latviai – tradicines sege susegamas moteriškas skaras, juostas. Ir niekur tai neturi nieko bendra su fašizmu. Tačiau Vakaruose dėl asociacijų su A. Hitleriu ir nacionalsocialistais tapo blogio simboliu.
Svastikos ženklas buvo ant Rusijos Laikinosios vyriausybės naujų piniginių ženklų, o po 1917 metų spalio – ant bolševikų popierinių pinigų. Pradedant nuo 1918 metų bolševikai įvedė į apyvartą naujas kupiūras – 1000, 5000 ir 10000 rublių nominalo, ant kurių jau buvo pavaizduota ne viena, o trys svastikos: dvi mažesnės iš šonų ir viena stambi viduryje.
Simboliką, išorinius atributus, apeigas kartos perima vienos iš kitų. Susidarius tam tikroms socialinėms, psichologinėms ar politinėms prielaidoms, visa tai padeda burti mases kokioms nors idėjoms įgyvendinti. Taip atsitiko ir su svastika. „Vokiečių nacionalsocialistai, skirdami simbolių kalbai didelę reikšmę, pasisavino svastikos ženklą, o nesukūrė patys, kaip komunistinis režimas kūjį ir pjautuvą,“ – teigia garsi tekstilininkė Laima Oržekauskienė. Nors tiesą sakant, pirmą kartą kūjis ir pjautuvas dar 1889 metais tapo Antrojo internacionalo (organizacijos, jungiančios socialistines partijas) simboliu. Tačiau tuomet kūjis ir pjautuvas nebuvo sukryžiuoti. Juos XX amžiuje Rusijoje sujungė bolševikai. Jiems reikėjo simbolio, reiškiančio darbininkų ir valstiečių sąjungą. Iš pradžių jie panaudojo kūjį ir žagrę. Tačiau nedideliuose atvaizduose žagrė atrodė neįtaigiai, todėl buvo pakeista pjautuvu. Nuo to laiko kūjis ir pjautuvas tapo komunistinio judėjimo simboliu. Šiandien jį naudoja beveik visos pasaulio komunistų partijos.
Naujaisiais laikais svastika tapo svarbiausiu nacionalsocialistinio ir fašistinio judėjimo, o vėliau – nacionalinės socialistinės Vokietijos valstybinės vėliavos elementu, ir šis istorinis faktas daug kam iki šių dienų kelia alergiją.
A.Hitleris ir svastika
Vokiško nacizmo ideologai nebuvo kvaili žmonės ir ne be reikalo apsistojo ties svastika. Vokiečių nacionalsocialistai svastiką paskelbė savo ženklu, kad pagrįstų dominuojančią teoriją apie vokiečių kildinimą iš arijų. Jie aiškino, kad šis senas arijų tautų ženklas susijęs su Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždyno metiniu keliu. Pats A. Hitleris matė svastikoje kūrybinio judėjimo ir arijų pranašumo virš kitų tautų simbolį.
1920 metų vasarą kylanti Vokietijos politinio gyvenimo žvaigždė Adolfas Hitleris, jau tada gerai perpratęs propagandos reikšmę, suprato, kad Vokiečių nacionalinei socialistinei darbininkų partijai (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei – NSDAP), kurios aktyviu nariu jis buvo, reikia emblemos, simbolio, kuris patrauktų į ją darbininkų klasės mases. Po ilgų apmastymų, iš daugybės projektų jis pasirinko raudoną vėliavą su baltu skrituliu ir juoda svastika centre. Raudona spalva turėjo simbolizuoti socialistinę proletarišką Vokiečių nacionalinės socialistinės darbininkų partijos kilmę, baltas skritulys – nacionalsocializmo mokymo grynumą, nacionalinius idealus, o juoda svastika turėjo simbolizuoti kovą dėl arijų rasės viešpatavimo, tapti rasinės ir religinės revoliucijos simboliu. Tokios kompozicijos nuo 1920 metų pabaigos ji tapo oficialia NSDAP vėliava. A. Hitleris nemėgo iš sanskrito kalbos kilusio žodžio „svastika“ ir savąjį ženklą pavadino „Hakenkreuz“ nuo vok. Hacken – kablys ir Kreuz – kryžius.
A. Hitlerio manymu, naujas nacionalsocializmo simbolis turėjo paveikti masių sąmonę ir, aplenkdamas logiką ir sveiką protą, grynai magiškai įtikinti jas nacionalsocialistiniu likimu, iššaukti nostalgiją herojiškiems laikams.
Nupiešta ant raudonos vėliavos svastika pirmą kartą buvo pademonstruota agitaciniame partijos renginyje 1921 metais. A. Hitleris buvo maloniai nustebęs, kai pamatė, kokį stulbinantį įspūdį susirinkusiems padarė juoda svastika baltame fone. Ji tapo NSDAP fiurerio mistiniu ginklu, nors pasirinkimas neturėtų stebinti: ženklas buvo visiems žinomas, tačiau konkurentų dar „neužimtas“. Be to, jau XIX amžiaus pabaigoje archeologai svastiką pavadino pačiu seniausiu sėkmės ir gerovės ženklu, o teigiama reakcija ir mobilizuojantis poveikis, kaip netrukus įsitikinta, – garantuoti.
1923 metais NSDAP suvažiavime partijos fiureris paaiškino partinės vėliavos reikšmę: baltas apskritimas raudoname fone – nacionalinės švaros ir jėgos simbolis, juodoji svastika – kvietimas negailestingai kovai su komunistais ir žydais.
Simbolikai A. Hitleris teikė itin didelę reikšmę, net didesnę negu savo nacionalsocialistinės partijos programai. Yra daug jo pasisakymų, kuriuose jis su pavydu ir pritarimu atsiliepia apie katalikų bažnyčios simboliką ir apeigas. Iki pat mirties jį žavėjo katalikų bažnyčios “konstitucija”, jos organizacija, jos kulto tarnų orumas ir bažnytinis iškilnumas. Turėdamas dailininko sugebėjimus A. Hitleris pats ėmė projektuoti kitų partinių vėliavų, plakatų, gairelių, uniformų eskizus. Ir visur dominavo juodoji svastika ant raudono audeklo su užrašu “Deutschland erwache” (“Vokietija pabusk”). A. Hitleriui priklauso idėja jo asmeninio štandarto, skirto pažymėti fiurerio buvimo vietą.
1920 metais buvo patvirtintas nacistų partijos ženklelis, papuoštas svastika. Vėliau, be įprastinių partijos ženklelių, buvo įvesti auksiniai partijos ženkleliai ir jų įteikimo, ypač pasižymėjusiems partijos nariams, ceremonija visą laiką darėsi sudėtingesnė. Jau trečiąjį dešimtmetį nacionalsocialistų partijoje atsirado daugybė skiriamųjų ir pasižymėjimo ženklų su svastika. Be to, į Trečiojo Reicho simbolių sąrašą buvo įtrauktas erelis ir ąžuolas (ąžuolo lapai).
Kodėl A.Hitleris judėjimo simboliu pasirinko svastiką?
Daug kas iš gražios Trečiojo Reicho simbolikos dabar atrodo vykusiai sugalvota. Kodėl A. Hitleris pasirinko savo judėjimo simboliu legendinę svastiką? Yra keletas versijų. Tačiau pats A. Hitleris savo garsioje knygoje “Mein Kampf”, kurioje plačiai, sofistiškai postringauja įvairiais klausimais, taip pat apie simbolių bei atributikos atsiradimo istoriją ir reikšmę nacionalsocialistiniame judėjime, II dalies VII skyriuje rašė:
“Kai organizavosi mūsų būriai, mums kilo naujas ir svarbus klausimas. Ligi šiol mes neturėjome nei savo partinio ženkliuko, nei savo partinės vėliavos. Tai buvo kenksminga mūsų judėjimui. Be šių simbolių, mes negalėjome apsieiti nei dabar, nei tuo labiau ateityje. Partiniams draugams buvo reikalingas ženkliukas, pagal kurį jie galėjo iš išorės atpažinti vienas kitą. Na, o ateityje tikrai negalima buvo išsiversti be gerai žinomo simbolio, kurį mes taip pat turėjome priešpastatyti raudonojo internacionalo simboliams.”
… Lambache, Austrijoje, yra senas Benediktinių vienuolynas, kurio durų frontone iškaltas herbas su stilizuotos svastikos ženklu ir popiežiaus mitra. Prieš daugelį metų prie to vienuolyno gyvenęs muitinės inspektorius, pavarde Hitleris. Pastarojo sūnus, anuomet dar mažas vaikas, Adolfas dažnai su draugais netoli vienuolyno žaisdavo. Berniukas, kaip ir kiekvienas vaikas, pastabus ir smalsus, klausinėdavęs vienuolių apie to herbo reikšmę. Jam buvę paaiškinta, jog herbe iškalta svastika reiškianti keturis pirminius elementus – žemę, vandenį, orą, ugnį ir esanti indų kilmės religinis ženklas ir senos arijų giminės, kadaise gyvenusios Vokietijos teritorijoje, simbolis. Šitų žodžių jaunasis A. Hitleris nepamiršo. Be to, dar gyvendamas Austrijoje, A. Hitleris matė svastika pasipuošusius įvairių antisemitinių organizacijų narius. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ja, kaip simboliu, naudojosi ir buvusio vienuolio Georgo Lanco, skirstančio žmones į didvyrius ir beždžiones, rasistinė organizacija, įvedusi pasisveikinimą “Heil” (“Tegyvuoja”).
Pokalbyje su Hermanu Raušingu, laisvo miesto Dancingo senato prezidentu, A. Hitleris yra pareiškęs, kad nacionalsocialistai krikščionybės simbolį – kryžių pakeitė svastika, kurios pranašais jis laikąs vokiečių poetą Stefaną Georgą (Stefan George), vokiečių rašytoją, humanistą, politiką, mokslininką ir filosofą Johaną Volfgangą Gėtę (Johann Wolfgang von Goethe), anglų gamtininką Čarlzą Robertą Darviną (Charles Robert Darwin) ir E. Hekelį (E. Heckel). Svastika puošė S. Georgo nuo 1891 metų leidžiamo žurnalo “Bletter fur die Kunst”, titulinį lapą. Šio ženklo spausdinimas šiame leidinyje neturėjo nieko bendra su begimstančiu nacionalsocializmu. A. Hitleris aiškino H. Raušingui, kad „mes, kaip nacionalsocialistai, matome savo programą mūsų vėliavoje. Raudonas laukas simbolizuoja judėjimo socialinę idėją, baltas – nacionalistinę idėją. Hakenkreuz – kova dėl arijų judėjimo pergalės ir tuo pat metu – hakenkreuz simbolizuoja kūrybą“.
Profesorius mistikas Karlas Haushoferis, vokiečių geopolitikos kūrėjas, teigia, kad tik jo dėka svastika tapusi nacistų emblema. Jis teigė, kad pas senovės arijų magus svastika buvo griaustinio, ugnies ir derlingumo simbolis. Pagal jį, tolimi normanų palikuonys, būdami aukštos civilizacijos, garbino šį simbolį ir, žinodami magijos paslaptis ir būdami magais – valdovais, valdė tautas bei gamtos jėgas. Pasak legendos, siaubinga katastrofa sunaikinusi šią civilizaciją. Jos vietoje atsiradusi Gobio dykuma, bet išlikę magai – valdovai pasklidę po pasaulį ir perdavę palikuonims savo magiškas savybes. Ir štai dabar, tvirtino K. Haushoferis, arijai turi “grįžti prie ištakų”, su slaptomis didybės bei prievartos jėgomis sudaryti sąjungą, idant pagreitintų žmonijos atėjimą į “arijų viešpatavimą”.
Svastika pašto ženkluose
Praėjus penkiolikai metų nuo tos dienos, kai A. Hitleris pasirinko svastiką NSDAP emblema, 1935 metų rugsėjo 15 dieną partinė raudona su juoda svastika vėliava buvo juridiškai įteisinta kaip valstybinė nacionalsocialistinio Trečiojo Reicho vėliava. Rekomenduoti vėliavos matmenys buvo šie: plotis 116 cm, aukštis 74 cm. Raudonos medžiagos stačiakampio viduryje, abiejose jo pusėse, prisiūtas baltas austos medžiagos 48 cm skersmens skritulys. Ant baltų skritulių abiejose vėliavos pusėse prisiūta 6 cm pločio juodos spalvos svastika, pakrypusi 45 laipsnių kampu. Žiūrint į bet kurią vėliavos pusę, kryžiaus galai lenkti į dešinę. Svastikos centras sutampa su balto skritulio centru, o jo du priešingieji galai guli ant horizontalios linijos, einančios per vėliavos centrą. Vėliavos kotas dažomas pilkais aliejiniais dažais.
Dar iki oficialaus svastikos simbolio įteisinimo, Vokietijos sausumos kariuomenės vadas generolas leitenantas baronas Verneris von Fritschas (Werner Freiherr von Fritsch), 1934 metų vasario mėnesį pasirašė įsakymą dėl nacionalsocialistinės svastikos įkomponavimą į sausumos kariuomenės regalijas. Viename tradiciniame kasmetiniame Niurnbergo NSDAP suvažiavime buvo organizuotas 32 tūkstančių svastikų paradas. Svastikos ženklas pradėjo dominuoti ir šalies visuomeniniame gyvenime. Kiekvienoje Trečiojo Reicho šeimoje privalėjo būti vėliava su svastikos ženklu. Be to, buvo pageidaujama, kad svastiką vėliavoje išsiuvinėtų šeimos galvos žmona. Pavyzdį parodė pats propagandos ministras Jozefas Gebelsas (Paul Joseph Goebbels) – svastiką jo šeimos vėliavoje išsiuvinėjo žmona Magda Gebels. Į visas fiurerio asmeninės bibliotekos knygas buvo įklijuotas A. Hitlerio ekslibris, vaizduojantis erelį su svastikos ženklu naguose.
Tikri filatelistai žino, kokie įdomūs yra Trečiojo Reicho pašto ženklai: jie gražūs ir gan aukšto meninio lygio. Savaime aišku, šie miniatiūriniai meno kuriniai negalėjo apsieiti be taip liaudies pamėgtos svastikos, todėl netrukus nacionalsocialistų „privatizuotas“ hakenkreuz atsirado ant oficialių Vokietijos pašto ženklų. 1934 metų sausio 21 dieną, dar iki oficialaus svastikos įteisinimo, Vokietijos pašto žinyba išleido devynių oro pašto ženklų seriją (nuo 5 iki 100 pfenigų nominalo), kurioje pirmą kartą buvo pavaizduotas įvairių spalvų hakenkreuz ženklas. Per dvyliką nacionalsocializmo buvimo valdžioje metus, Trečiojo Reicho pašto žinyba išleido 29 įvairius pašto ženklus su svastikos ženklu.
Tarp kitko, ir prieškario Lietuvos viename pašto ženkle buvo pavaizduotas svastikos ženklas. 1939 metų gegužės 20 dieną Lietuvos pašto žinyba išleido trijų ženklų seriją, skirtą paminėti III Europos krepšinio pirmenybes, įvykusias Kaune 1939 metų gegužės 21 – 28 dienomis. Juodai violetiniame serijos ženkle, kurio nominalas 60 + 40 ct. ir tiražas 50 000 vienetų, pavaizduotos 17 pirmenybėse dalyvavusių Europos valstybių vėliavos, tame tarpe ir nacionalsocialistinės Vokietijos su svastika.
Vėliava su svastika milijoniniais tiražais dominavo Trečiojo Reicho miestuose ir kaimuose, visuomeniniuose renginiuose ir sporto varžybose, suvažiavimuose ir koncertuose, vestuvėse ir laidotuvėse. Atsidavimas valdančiosios nacionalsocialistinės partijos reikalui buvo visuotinis ir neginčijamas. Piknikai, paradai, bendri šokiai ir dainavimas prie fanfarų, rūpinimasis išvažiuojančiu į sporto stovyklas jaunimu, namų dekoravimas nacionalsocialistine simbolika, bendras valgymas, o virš viso šito plazdančios vėliavos su svastika, – tai formos visuomeninio gyvenimo, kuriame aktyviai dalyvavo absoliuti Vokietijos visuomenė. Kiekvienais metais per Šv. Kalėdas Svastikomis papuoštos eglės stovėjo visos Vokietijos miesteliuose ir aikštėse, buvo giedamos kalėdinės giesmės, sakomos oficialios kalbos ir rengiami vaidinimai. Įsivaizduokime vaizdelį: gruodis, karas dar nevyksta, žmonės susirinkę prie papuoštos didelės eglės, kurios viršūnę puošia didžiulė svastika, vienas kitam linki laimės.
Svastikos nustelbė olimpinius žiedus
Tą pačią dieną, kai Vokietijoje buvo įteisinta svastika, Niurnberge buvo priimtas antisemitinių įstatymų paketas. Išleisti du pagrindiniai įstatymai – „Vokiečio garbės ir kraujo gynimo įstatymas“ bei „Reicho pilietybės įstatymas“, kurie įtvirtino segregaciją, mažumų atskirtį bei atėmė iš žydų Vokietijos pilietybę. Kadangi A. Hitleriui „Hakenkreuz“ visada simbolizavo švarą, tais įstatymais žydams buvo uždrausta naudoti vėliavą su svastika.
1936 metų vasarą, pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje, iš Olimpijos (Graikija), deglas su olimpine ugnimi per Pietų Slovėniją, Austriją bėgikų buvo nešamas į Berlyną. Tais laikais daugumai nešamas deglas su ugnimi buvo grynai profašistinis simbolis, apie kurį dabar niekas neprisimena. Vokietijos teritorijoje tūkstančiai vaikų su svastikuotomis vėliavėlėmis buvo išstatyti iš abiejų kelio, kuriuo buvo nešamas olimpinis deglas, pusių. Vėliavos bei transparantai su svastikomis nustelbė olimpines su žiedais.
Kai 1939 metų balandžio 20 dieną visa vokiečių tauta šventė savo fiurerio ir Trečiojo Reicho kanclerio A. Hitlerio gimimo penkiasdešimtmetį ir Berlyne buvo iškilmingai atidaromas naujas bulvaras Rytai-Vakarai, danguje sužibėjo dirbtinos ugnelės, sudarydamos milžinišką vėliavą su svastika.
1942 metų pavasarį, separatistinių derybų tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos metu, vokiečių pusė buvo pasiruošusi, esant teigiamiems derybų rezultatams, pakeisti savo valstybinėje vėliavoje svastikos spalvą iš juodos į raudoną.
Tarp kitko, 20-aisiais metais bolševikinėje Rusijoje svastikos ženklas buvo svarstomas kaip galimas sovietinės valstybės simbolis, tačiau laimėjo Levo Trockio pasiūlyta penkiakampė žvaigždė (pentagrama). Visgi praėjus dvidešimčiai metų, 1941 metų rudenį, artėjant prie Maskvos vokiečių Vermachto kariams, likę mieste sovietinės sostinės gyventojai stengėsi apsirūpinti vėliavomis su svastika ir rusų-vokiečių kalbų žodynais. Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis A. Hitleris piktinosi, kad sovietiniai Raudonosios Armijos kariai, šturmuodami Berlyną, ant savo tankų ir šarvuotų mašinų prikabindavo vėliavėles su svastikos ženklu. A. Hitleris kategoriškai uždraudė Vermachtui naudotis panašiais klaidinimo metodais ir tuo pačiu laužyti tarptautinę karo teisę.
Svastikos miškas
Praėjus daugeliui metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, įspūdingų gabaritų Trečiojo Reicho simbolį pražiopsojo Vokietijos Demokratinės Respublikos valdžia vien dėl tos priežasties, kad svastiką galima buvo matyti tiktai tam tikru metų laiku ir iš tam tikro aukščio. Pirmą kartą 1992 metais geltonąją svastiką iš pageltusių lapuočių tarp amžinai žaliuojančių pušų 100 kilometrų į šiaurę nuo Berlyno besidrėkinančiame miške pastebėjo mokslininkas, atliekantis topografines vietovės nuotraukas. Šiuos lapuočius – 57 maumedžius – tam tikra tvarka 360 kvadratinių metrų plote 1937-1938 metais kartu su vaikinais iš Hitlerjugendo pasodino Ternikau miestelio verslininkas, aistringas fiurerio gerbėjas. Dabar iškapoti svastiką vaizduojančius medžius neįmanoma: dalis jų yra privačiuose sklypuose, dalis – draustinyje. Be to, iš kirtimo maža naudos, nes iškertant dar labiau išryškėja svastikos ženklas. Tačiau po kelių metų, 1995, visgi buvo priimtas ryžtingas sprendimas iškirsti svastiką vaizduojančius medžius. Bet po penkerių metų senų medžių vietoje išaugo nauji, kaip sakoma, dar gražesni už senus. Ir vėl pasaulis savo televizijos ekranuose pamatė 60 ant 60 metrų dydžio svastiką, besipuikuojančią pačiame Europos Sąjungos centre. Šiuo atveju gailestį, visų pirma, iššaukia žmonės, kurių neapykanta nuostabiam ženklui pasiekė psichozės ribas…
Svastikos ženklo draudimas – skriauda kultūrai
Taigi elementarūs senovės simboliai tam tikrais istoriniais laikotarpiais gali įgauti praktinę reikšmę ir apgauti politinę doktriną. Belieka tik apgailestauti, kad beprotiškos politikų idėjos ir nusikaltimai suteršė šį nuostabų ženklą. Nelabai toliaregiškas Lietuvos Respublikos Seimas uždraudė naudoti svastikos simbolį, kuris Lietuvoje aptinkamas dar nuo XIII a.
Svastikos ženklo draudimas yra didelė skriauda kultūrai. Diletantiški seimūnai, deja, nesupranta, kad svarbu ženklo vartojimo kontekstas. Ar taip ir nesugebėsime reabilituoti turtingiausio senovės tautų mitologijos ženklo – svastikos (sūkurėlio), paliksime ją tik specialistų reikmėms? Tikiuosi, kad toks siauras požiūris į šį nepaprastą ženklą blės ir su laiku išblės.
Šaltinis: Komentaras
