Stivenas Frajus – aktorius, rašytojas, televizijos ir radijo vedėjas, kino dokumentininkas, kovotojas už piliečių teises, švietėjas, eruditas, žmogus orkestras ir Didžiosios Britanijos nacionalinis turtas.
Jis sėdėjo kalėjime už sukčiavimą, piktnaudžiavo kokainu, atliko mažiausiai du patvirtintus bandymus nusižudyti, kenčia nuo bipoliarinio afektinio sutrikimo.
Apie dvasinius pakilimus ir nuopuolius Frajus žino ne iš nuogirdų.
1. Svarbiausia, dėl ko norėčiau būti įsitikinęs, – kad mūsų pasaulyje virš talento, virš energijos, susikaupimo, kryptingumo ir viso kito yra gerumas. Kuo daugiau pasaulyje gerumo ir gyvenimo džiaugsmo, tuo šis pasaulis geresnis. O visi didingi žodžiai – dorybė, teisingumas, tiesa – nykštukai, palyginti su gerumo didumu.
2. Liaukitės aiškintis, kas bendro tarp sėkmės lydimų žmonių, geriau pažvelkite, kas sieja visus nesėkmės lydimus žmones – jie visą laiką kalba tik apie save. Todėl, kad jų niekas ir nemyli, jie niekada negauna to, ko nori, dėl savo nuolatinio „man reikia, aš, mane, aš, mano…“. Domėkis aplinkiniais, naudokis akimis, kad žiūrėtum į aplinkinį pasaulį, o ne į save patį, ir tada tu įsitrauksi, tapsi įdomus, o žmonės links prie tavęs. Jie linksta prie šilumos ir žavesio, kuriuos spinduliuoja tie, kuriems nuoširdžiai įdomūs kiti.
3. Daug kartų aš pridėdavau ranką prie krūtinės, kad pajusčiau, kaip pagal jos astminį drebulį veikia širdies variklis, pakyla plaučiai, cirkuliuoja kraujas. Tai jausdamas buvau nustebęs, kokią didžiulę jėgą aš turiu. Ne stebuklingą, o tikrą jėgą. Jėgų tiesiog gyventi ir priešintis sunkumams jau pakanka, bet aš jaučiau, kad dar turiu jėgų ir kurti, dauginti, džiuginti, linksminti ir keistis.
4. Kartą aš vos neišleidau naudingų patarimų knygos. Ji vadintųsi „Stivenas Frajus – apie tai, kaip tapti laimingam: sėkmė garantuota!“ Ją nusipirkę žmonės aptiktų, kad jos puslapiai tušti ir tik pirmame parašyta: „Liaukitės savęs gailėti – ir jūs būsite laimingi.“ O likę puslapiai skirti piešiniams arba įdomioms idėjoms užrašyti – štai kokia būtų ši knygelė, be to, visiška tiesa.
5. Kartais galvoti apie nuotaiką ir jausmus man padeda tai, kaip mes galvojame apie orą. Štai keletas akivaizdžių faktų: oras tikras; jo negalima pakeisti vos panorėjus, kad jis pasikeistų. Jei tamsu ir lyja, vadinasi, tamsu ir lyja, ir mes to nepakeisime. Sutema ir lietus gali trukti dvi savaites iš eilės. Bet kada nors vėl bus saulėta. Priartinti šios dienos – ne mūsų valiai, bet saulė pasirodys, ji bus.
Man regis, tas pats ir dėl nuotaikos. Neteisinga manyti, tarytum mūsų jausmai – iliuziniai, ne, jie gana realūs. Depresija, nerimas, apatija – taip pat realūs, kaip ir oras, ir taip pat mums nepavaldūs. Ir niekas čia nekaltas. Bet ir jie praeis, būtinai praeis. Kaip mes susitaikome su oru, taip tenka susitaikyti ir su tuo, koks kartais atrodo gyvenimas.
6. Aš turiu teoriją – dauguma mūsų kvailo ir žavingo pasaulio bėdų kyla dėl to, kad mes tik ir atsiprašinėjame už tai, dėl ko visiškai neverta atsiprašinėti. O štai dėl ko verta atsiprašyti, manome, kad nebūtina. […] Man verta prašyti atleidimo už klastą, panieką, apgaulę, žiaurumą, gerumo stoką, tuštybę ir niekšybę, bet ne už troškimus, kuriuos man įkvėpė mano genitalijos, ir juo labiau ne už širdies užsidegimą. Kultūra, kuri reikalauja, kad žmonės prašytų atleidimo už tai, dėl ko jie nekalti, – štai jums puikus tironijos apibrėžimas, kaip aš ją suprantu.
7. Paradoksalu tai, kad neapykanta sau – vienas svarbiausių klinikinio narcisizmo simptomų. Tik pasakodami patys sau ir visam pasauliui, kaip mes savęs nekenčiame, mes sulaukiame begalės pagyrimų ir susižavėjimo posakių, kurių, kaip manome, nusipelnome.
8. Gebėti jausti – svarbiau nei tai, kaip jautiesi. Apmirusios sielos – vienintelis neatleistinas nusikaltimas, o jei laimė kažką ir sugeba, tai tik užmaskuoti apmirusias sielas.
9. Jei pasigilintume, meilė neturi tikslo — tai ir daro ją tokią didingą. Būtent nenaudingi dalykai verčia gyventi gyvenimą, kurio nusipelnome, ir kartu pilną pavojų: vyno, meilės, meno, grožio. Be jų gyvenimas yra saugus, bet be jaudulio.
