Ar Vyriausybės Antiinfliacinis Planas Ir 2,26 Mlrd. Eurų Padės įveikti Energetinį Skurdą?

Artūras Skardžius, Seimo narys Šią savaitę Audito komitete buvo svarstomas Finansų ministerijos parengtas Lietuvos ekonominės raidos scenarijus 2022–2025 m. ir Valstybės kontrolės išvados. Taip pat pristatytas Vyriausybės 2,26 mlrd. eurų antiinfliacinis planas, apimantis išmokas mažiausiai uždirbantiems žmonėms, pensininkams ir numatantis kompensacijas už šildymą, dujas bei elektrą. Matome, kaip karas Ukrainoje ir sankcijos agresoriui paveikė energetinių išteklių rinkas – juk Rusija buvo svarbi naftos ir dujų tiekėja pasaulyje. Lietuvai atsisakius rusiškų dujų importo ir maksimaliai apribojus elektros tiekimą iš BRELL tinklo, prognozuojamas drastiškas dujų ir elektros kainų šuolis. Lietuvoje energijos išteklių brangimas ir taip buvo vienas didžiausių Europos Sąjungoje, gerokai lenkiantis mūsų kaimynes Latviją ir Estiją. Energijos išteklių brangimas, tikėtina, ir toliau didins infliaciją, augs maisto kainos, mažės gyventojų perkamoji galia. Prognozuojama, kad vidutinė metinė infliacija turėtų siekti 12 ar net 14 procentų. Planas yra, o priemonių sustabdyti kainas – ne Vyriausybės pateiktame „Infliacijos pasekmių sušvelninimo ir energetinės nepriklausomybės stiprinimo plane“ yra numatyta išleisti 2,26 mlrd. eurų. Didžioji dalis jų atiteks energetikai. Todėl labai svarbu, kad Vyriausybė mūsų pinigus naudotų efektyviai. Tačiau šiame energetikos priemonių pakete nėra veiksmingų priemonių, galinčių padėti įveikti drastiškai augančias energetikos kainas ir energetinį skurdą. Pristatytame projekte nėra pateikta nieko naujo, išskyrus 832 mln. eurų priemonę, skirtą energetinių kainų šokui amortizuoti (dujų ir elektros kainų dalies kompensavimui). Premjerė, dar prieš mėnesį Seime garsiai pareiškusi, kad „Vyriausybė bananų kainų nereguliuos“, pagaliau imasi veiksmų ir ketina fiksuoti dujų ir elektros kainų „lubas“. Energijos kainoms viršijus numatytas ribas, jas ketinama dengti valstybės lėšomis. Tik ar ilgai šios sumos pakaks? Dar praėjusių metų lapkričio mėn. energijos kainų šuoliui amortizuoti buvo skirta skolintų 400 mln. eurų, išdėstant vartotojams pinigų grąžinimą per 5 metus, tačiau jie jau baigėsi. Galima tik pasidžiaugti, kad pagaliau užsukome „Ivano“ dujų vamzdžio sklendę. Tačiau išlieka atviras kausimas: kada visiškai atsisakysime šio iškastinio kuro? Finansų ministerija prognozuoja, kad 2022 m. II pusmetį dujų kainos augs iki 1,59 Eur/m3, o elektros – iki 33 ct/kWh (su PVM). Deja, ministrė, pristatydama šias prognozes, jokių skaičiavimų ar argumentų, pagrindžiančių šiuos dydžius, nepateikė. Dabar dujas perkame iš draugiškų JAV ir Norvegijos, tačiau įsigyjamų dujų kainą Vyriausybė laiko griežčiausioje paslaptyje. Kas ją verčia taip elgtis, slėpti dujų kainodarą nuo savo piliečių, kurie kasmet susimoka dešimtis milijonų eurų skirtumą tarp gamtinių dujų rinkos kainos ir SGD įsigijimo kainos iš paskirtojo tiekėjo, Norvegijos kompanijos „Equinor“ ASA už „būtinąjį kiekį“ SGD terminalui? Dar keisčiau, kad šis energetikos ministras net neketina atsisakyti šio niekam nereikalingo „būtinojo kiekio“, kaip buvo žadėjęs padaryti jo pirmtakas. Vilniaus ir jo centralizuoto šildymo sistema toliau „sėdi ant dujų adatos“ ir „puikuojasi“ didžiausiomis Lietuvoje šildymo sąskaitomis. Tenka „padėkoti“ dujų lobistams, kurie visais įmanomais būdais blokavo Vilniaus centralizuoto šildymo sistemos perėjimą prie vietinio biokuro. Seniai paskaičiuota, kad Lietuvos galimybės apsirūpinti vietiniu biokuru kelis kartus viršija jo poreikį. Kur planas, kaip mažinti energetinį skurdą? Nemaloniai nuteikia ir Energetikos ministerijos aukštų pareigūnų apsimestinis neigimas, kad Lietuvoje energetinis skurdas apskritai egzistuoja, nors „Eurostat“ duomenimis, jis – vienas didžiausių Europos Sąjungoje. „Eurostat“ skaičiavimais, su energetiniu nepritekliu susiduria 34 proc. Lietuvos namų ūkių. Mano įsitikinimu, šis procentas yra kur kas didesnis, kadangi ES energetiniu skurdu laikoma, kai namų ūkis savo energetiniams ir komunaliniams poreikiams patenkinti išleidžia daugiau nei 10 proc. gaunamų pajamų. Manau, ir patys gyventojai nesunkiai gali pasiskaičiuoti ir įsivertinti savo energetinio skurdo lygį. Jei Energetikos ministerija dedasi nematanti energetinio skurdo, tada jai ir nereikia sukti galvos, kaip jį mažinti. Kol kas matėme tik skatinimą vartoti daugiau importuojamo iškastinio kuro, tačiau nematome sistemingo nuoseklaus plano, kaip įveikti gyventojų energetinį skurdą ir sumažinti energetinius kaštus. Valdžia neturi plano, kaip pasigaminti šilumą ir elektrą iš vietinių išteklių, arba sąmoningai to nedaro. Kaip galima rasti argumentų paaiškinti tai, kad visą dešimtmetį sąmoningais valdžios veiksmais buvo stabdoma vėjo energetikos plėtra, ypač Baltijos jūroje? Melagingai buvo teigiama, kad plėtrai bus reikalinga valstybės parama. Tikslingai buvo siekiama ir Klaipėdos geoterminės jėgainės uždarymo, kaip konkurento, tiekiančio pigią šilumą. Dėmesys elektromobiliams, bet ne renovacijai Visi suprantame, kad pigiausia energija yra sutaupyta energija. Šiame Vyriausybės plane renovacijai numatyta šimtai milijonų eurų, tačiau nekeičiant renovacijos finansavimo modelio ir Vyriausybei neprisiimant visų finansinių renovacijos įsipareigojimų už gyventojus, renovacija ir toliau vilksis „vėžlio greičiu“, o dalis lėšų liks nepanaudota. Kokį greitą energijos kainų mažinimo efektą duos tokios priemonės, kurioms atseikėta dešimtys milijonų, kaip, pavyzdžiui, elektromobilio įsigijimo dalies kainos kompensavimas; elektromobilių įkrovimo infrastruktūros plėtra; elektros kaupimo baterijų įsigijimas; vandenilio gamybos skatinimas? Ar tokiomis priemonėmis bus mažinamas energetinis skurdas? Siūlymai Vyriausybei Gerai bent tai, kad yra numatyta lėšų saulės elektrinių įsigijimui ir įrengimui, tačiau ir čia valdžia viena ranka duoda, kita atima. Saulės elektrines įsirengę asmenys (gaminantys vartotojai) valstybės apkraunami papildomais pasigamintos elektros „pasaugojimo“ mokesčiais, nors kompensuojama solidi saulės elektrinės įrengimo suma – 323 eurai už įrengtą 1kW , tačiau valstybės pareigūnams visiškai nė motais, kad rangovai panašia suma pasididina jos įrengimo sąmatas. Ši priemonė pristatoma kaip energetinį skurdą mažinanti, tačiau kaip kuklias pajamas gaunančiam žmogui sukrapštyti kelis atliekamus tūkstančius, kai negali galo sudurti su galu? Nuostabą kelia ir Vyriausybės ryžtas krizės metu tęsti pristabdytą elektros rinkos liberalizavimą, neužkertant kelio „sąskaitų išrašinėtojams“ krautis nepagrįstus pelnus, taip dar labiau didinant energetinį gyventojų skurdą. Lietuvai siekiant užsitikrinti pakankamą vietinės generacijos potencialą, Vyriausybė nedelsdama privalo panaikinti perteklinę biurokratinę naštą vėjo ir saulės energetikos plėtrai, o paramos lėšas nukreipti biokuro, biodegalų ir biodujų gamybos plėtrai ir panaudojimui. Skirti tinkamą paramą šilumos siurblių įsigijimui, atsisakantiems dujinių katilų. Valstybės valdomos energetikos įmonės neturėtų imtis projektų, kuriuos gali įgyvendinti privatus verslas savo lėšomis, ir piktnaudžiauti tuo, kad valstybės vardu gali daug ir pigiai skolintis. → Paremkite infa.lt per PayPal, Patreon ar jums patogiu PAREMTI būdu. – Nuoširdžiai ačiū parėmusiems. Šaltinis: Infa.lt