Ant vienos didelės upės kranto gyveno žvejys su šeima. Kažkada jam labai gerai sekėsi, bet tie laikai liko praeityje. Dabar upė duodavo vis mažiau žuvų, žvejybos reikmenys nyko ir kadangi nebuvo už ką nusipirkti naujos valties, žvejui teko vos ne kiekvieną dieną pradėti nuo senos taisymo.
Ar verta bijoti permainų?
Kartą pro tas vietas ėjo senolis ir pasiprašė pas žvejį pernakvoti. Priėmė jį svetingai, pamaitino vakariene, nors maisto vos vos visiems užteko, ir nuvedė į pačią patogiausią vietą namuose.
Ryte susiruošęs išeiti senolis paklausė, kuo galėtų atsilyginti šeimininkams. Matydamas, kad senolis visiškai neturtingas, žvejys tik nusijuokė ir pasakė:
– Matau, kad žmogus tu esi išmintingas ir daug matęs. Duok man kaip atlygį patarimą – kaip atsikratyti skurdo, ir to pakaks.
– Gerai, – sutiko senolis. – Kad atsikratytum skurdo, paskandink savo valtį!
Pasakė ir išėjo.
Nesuprato žvejys tokio patarimo: „Galbūt senuolis visai nuprotėjo? Kaip gi aš paskandinsiu valtį – mes ir dabar vos prasimaitinam, o be jos visai mirsim iš bado“.
Nepaklausė jis patarimo. Gyveno kaip ir anksčiau, vis labiau skurdo. O vienąkart, kilus didžiulei audrai, jo senoji valtelė sudužo, o pats žvejys vos išsigelbėjo.
Pasėdėjo, pagedėjo, bet nėra ką daryti – susirinko savo kuklius daiktus ir pasitraukė iš gimtosios vietos, patraukė žemyn upe ieškoti laimės.
Upė atvedė juos į didelį žvejų kaimą. Kiek ten buvo valčių! Ir didelių škunų, ir visai mažų valtelių.
Nesąmoningai džiaugėsi žvejo širdis, kai jis žiūrėjo į jas! Bet savo jis juk neturėjo ir neturėjo už ką nusipirkti.
Sėdėjo žvejys ant kranto, žiūrėjo į svetimas valtis ir liūdėjo.
Ilgai jis taip sėdėjo ir atkreipė dėmesį: tą valtį reikia remontuoti ir aną būtų neblogai atnaujinti, o ši ir visiškai tuoj sulūš, jei skubiai nebus sutaisyta…
Ir ėmė žvejys remontuoti valtis, jau šitą tai jis mokėjo nepriekaištingai daryti! Kiek jam teko kažkada su sava vargti, išmokti visas šio amato subtilybes, kad, pats to nepastebėdamas, tapo puikiu meistru!
Jo darbą greitai įvertino, ir netrukus kaime pasklido apie jį kalbos: daro atseit žmogus stebuklus, valtis taiso – tampa geresnės už naujas!
Traukė pas jį žmonės ir iš toli.
Nedaug laiko praėjo, galėjo jis ir naują namą nusipirkti – tvirtą, su gražiu sodu. Ir pinigų atsirado, o apie badą šeimoje niekas ir neprisiminė.
Tik tuomet žvejys prisiminė tą senolį ir jo patarimą paskandinti valtį ir suprato, kokie protingi buvo jo žodžiai!
– Dažnai taip būna – žmogus iki paskutiniųjų kabinasi už seno, bijodamas permainų labiau nei įprastos naštos ir bėdų.
O permainos, kad ir kokios jos būtų, visada atneša gero. Ypač kai žmogus pasiruošęs tai pamatyti ir priimti!
