Su žuvimi Gauname Ir Gyvsidabrio: Ar Verta Dėl To Nerimauti?

Gyvsidabris yra toksiškiausias iš sunkiųjų metalų, kuris kaupiasi organizmuose ir gali sukelti nervų sistemos pažeidimus. Aplinkos apsaugos agentūra praėjusią savaitę paskelbė Baltijos jūros ir Kuršių marių monitoringo 2020 m. rezultatus. Buvo tiriamas gyvsidabris žuvyse (strimelėje, upinėje plekšnėje ir menkėje) ir moliuskuose (midijoje, makomoje ir dreisenoje). Tyrimų duomenys rodo, kad didžiausios gyvsidabrio koncentracijos nustatomos žuvyse, ypač dugno bestuburiais mintančiose upinėse plekšnėse. Vis dėlto didžiausias leistinas jo kiekis nebuvo viršytas. Žuvyse, kurios naudojamos maistui, didžiausia leistina gyvsidabrio koncentracija yra 0,5 mg/kg. Baltijos jūroje, teritoriniuose vandenyse prie sienos su Latvija, ties Būtingės terminalu (midijos) ir priekrantėje ties Nida, 1 jūrmylės atstumu nuo kranto (makomos), koncentracija siekė atitinkamai 0,014 ir 0,016 mg/kg drėgno svorio. Kuršių mariose dreisenose ties Vente koncentracijos buvo dar mažesnės (0,007 mg/kg drėgno svorio). Žuvyse nustatytos didesnės gyvsidabrio vertės. Menkėje, pagautoje ties Šventosios upe ir Klaipėdos uoste iškasto grunto gramzdinimo jūroje rajone, gyvsidabrio koncentracija siekė 0,05 mg/kg drėgno svorio. Upinėje plekšnėje ties Šventosios upe koncentracija buvo didžiausia – siekė 0,085 mg/kg drėgno svorio. O štai strimelėje koncentracija buvo mažiausia – 0,03 mg/kg drėgno svorio. Valgyti saugu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Klaipėdos departamento patarėja Dalia Kaveckienė patikino, kad bijoti tokios gyvsidabrio koncentracijos tikrai nereikia. „Pagal pateiktus tyrimo duomenis matyti, kad žuvis tikrai yra saugi. Jei didžiausias leidžiamas kiekis – 0,5 mg/kg – nėra viršijamas, produktas laikomas saugiu, o šiuo atveju nustatytas kiekis yra 10 kartų mažesnis nei norma leidžiamas kiekis. Kadangi leidžiamas kiekis neviršijamas, nėra ir apribojimų ar rekomendacijų, kiek žuvies žmogui galima vartoti. Žmonės tikrai gali drąsiai vartoti Baltijos jūroje ar Kuršių mariose pagautą žuvį, nebijodami, kad ji yra užteršta“, – „Vakarų ekspresui“ teigė specialistė. Pasak D. Kaveckienės, nuo 2012 metų VMVT reguliariai tiria žuvų mėginius iš Baltijos jūros ir Kuršių marių, tačiau nė karto nebuvo nustatyta, kad sunkieji metalai, taip pat ir gyvsidabris, viršytų leidžiamas normas. VMVT nuo 2016 metų kasmet ištiria po 40 mėginių – stebi sunkiųjų metalų, radionuklidų dioksinų, polichlorintų bifenilų (PCB) ir organinių chloro pesticidų koncentraciją žuvyse mūsų pakrantėse. „Iš sunkiųjų metalų tiriame ne tik gyvsidabrį, bet ir šviną, kadmį. Jų normos leidžiami kiekiai nuo 2012 metų nė karto nebuvo viršyti. Tiriant dioksinus būdavo problemų su Baltijos menkių kepenimis, nes jose vis nustatydavome padidėjusį dioksinų kiekį. Nuo 2011 metų dėl to uždrausta Baltijos menkių kepenis vartoti žmonių maistui ir gyvūnų pašarui. Tačiau šiaurinės menkės, dar vadinamos atlantine, kepenys yra saugios vartoti“, – pasakojo VMVT Klaipėdos departamento patarėja. Informacija Į aplinką gyvsidabris patenka tiek dėl natūralių procesų (ugnikalnių išsiveržimai, degant angliai), tiek dėl žmogaus veiklos. Į Baltijos jūros aplinką gyvsidabris daugiausia patenka iš atmosferos (apie 70 proc. bendro kiekio), su upių vandenimis ar tiesioginiais išleistuvais. Tiesioginiais išleistuvais patenka apie 4 proc. bendro gyvsidabrio kiekio. 2016-2018 m. laikotarpiu į Baltijos jūrą iš atmosferos vidutiniškai nusėdo apie 3 tonas gyvsidabrio per metus, nuo 1990 m. iki 2018 m. šis kiekis sumažėjo apie 35 proc. Daugiausia gyvsidabrio iš atmosferos nusėdo iš Lenkijos (6 proc.), Vokietijos (4 proc.), o iš Lietuvos ir Latvijos tokiu būdu pateko mažiausiai – 0,1 proc. gyvsidabrio.