Klaipėdos Akvarelės: Namai Ir žmonės (708)

Smėlio žaidimai Jį kūrybiniai sumanymai siejo ir su broliais Vidu ir Virgilijumi Bizauskais. Virgilijus, „pasiskolinęs“ iš Salvadoro Dali įvaizdžio dalį – užraitytus ūsus, Klaipėdą ne kartą yra sukėlęs ant kojų, Smiltynės paplūdimiuose sukviesdamas į smėlio „pūgas“. Gali jas vadinti hepeningais, performansais, muzikiniais ir literatūriniais pokštais, kuriais tam tikra prasme pasišaipoma iš grynojo profesionalaus meno. Gali juose aptikti ir sąsajų su Fluxus judėjimu JAV, kurio pradininkas buvo Jurgis Mačiūnas. Pirmąją žemės meno akciją Klaipėdos pajūryje 1992 metais inicijavo tuometinis Žemaitijos dailininkų sąjungos pirmininkas Virgilijus Bizauskas. „Kapstėmės Smiltynėje, kur smėlio daugiausia vienoje vietoje. Projektas buvo pavadintas “Smėlio žaidimais„, menininkai ekspromtu kūrė įvairias instaliacijas bei skulptūras. Susirinko visai nebloga kompanija: rašytojas Rolandas Rastauskas, dailininkai Saulius Bertulis, Vidas Bizauskas, Arvydas Karvelis, prisišliejo šiauliečiai ir vilniečiai. Pasistatydavo palapines su vėliavomis, dengėsi dryžuotais Smetonos laikų maudymosi kostiumais ar tiesiog strėnraiščiais“, – prisiminė Romas. Na, ar daug kas gyvenančiųjų prie jūros yra patyręs laisvę groti ir šokti tiesiog vandenyje? R. Klimavičius šoko „Smėlio žaidimų“ metu, grojant muzikantams, irgi subridusiems į jūrą. Na, o jeigu „Prarastosios kartos“ menininkų grupuotė rengdavo parodas ir galerijose, jos labai skirdavosi nuo daugelio „akademinių“. Mat žmonės čia rinkdavosi jau bemaž savotiško klubo pagrindais – ne tik menų žiūrėti, bet ir pabendrauti, neretai – ir pasiausti. Kartais – iki paryčių. Ir niekas jau nebegalėtų atsekti, kiek čia yra užgimę pačių įvairiausių idėjų, neišnykusių ore, o įgyvendintų miesto aikštėse, skveruose, pastatų interjeruose. Sugebėk pasirinkti Taigi, jeigu kas nors bando teigti, kad Klaipėda – provincialus užkampis, galiu pasakyti tik tiek, kad taip teigiantys žmonės tiesiog nepažįsta Klaipėdos gyvenimo. Jame esti visko. Tik rinkis, kur ir su kuo eiti, su kuo draugauti, ir tau atsivers visai kiti klodai nei dalyvaujant „oficiozuose“. Garbės žodis, juose tikrai kartais tvoksteli gilia provincija… Apie šviesiausius periodus Ko tik nėra buvę R. Klimavičiaus kūrybinėje biografijoje: gryniausios grafikos lakštai, tapybinės drobės ir kartonai, įskaitant Alfonso Žalio portretą, šachidės kaip taikiniai, paruoštos Venecijos bienalei. Taip, buvo ir Stalino portretas, kurį „dabino“… spąstai pelėms. Tuomet jis dar nežinojo, kad tėtis – Alfonsas Klimavičius buvo partizanas. Jis apie tai neprabilo netgi tuomet, kai prasidėjo Atgimimas. Visą gyvenimą lipdęs krosnis, Romo tėvas taip ir iškeliavo TENAI, nepapasakojęs sūnui apie tai, kas Lietuvos miškuose patirta ir išgyventa. Ir tai Romas sužinojo tik tada, kai tremtiniai kreipėsi į jį iš gelžkelio bėgių, vedusių į Sibiro platybes, sukonstruoti kryžių S. Daukanto g. skverelyje. Buvo vartomi ir dokumentai, kieno pavardes dar reikėtų iškalti stalinizmo aukų pavardyne. „Buvau priblokštas – sąrašuose buvo ir tėčio pavardė“, – neslėpė jausmų dailininkas, taip pavėluotai sužinojęs tėvo išlaikytą savo gyvenimo paslaptį. Paklaustas, kurį kūrybinį laikotarpį laikytų kūrybingiausiu, kupinu šviesos, kaip kirviu nukirto: „Šviesos buvo visada, tik ji buvo skirtingų atspalvių.“ Jos buvo ir tuomet, kai iškeliavęs TENAI tėvas paliko krūvą krosnių koklių. Jie tapo meno kūriniais, eksponuotais R. Klimavičiaus darbų parodoje. Kadangi šiandien jau užveriam buvusios R. Klimavičiaus dirbtuvės duris, „Akvarelių“ ištikimiausiems skaitytojams norėčiau palinkėti kupinų šviesos ir vilties Naujųjų. O kitą penktadienį į Daukanto g. 9-ąjį namą dar sugrįšime. Jame aptiksime dar daug ko įdomaus.