Iš tiesų ši istorija skamba tarsi iš pasakos. Juk ne vienas esame patyrę tą liūdną jausmą, kai net ir vazone augančios eglutės nepavyksta išsaugoti iki pavasario, viliantis ją pasodinti miške, o nukirstų eglučių spygliai paprastai nubyra nesulaukę ir Trijų karalių šventės.
„Kuo toliau, tuo dažniau mane kankina abejonės, ar padoru nešti į namus gyvą eglutę ir ją puošti. Bet kalėdinė eglė suteikia tiek laimės“, – pradėjo pasakoti fotomenininkė.
Praėjusiais metais ji taip pat ilgai mąstė, skaitė įvairias nuomones. O jų būta visokių.
„Radau ir tokių nuomonių, kad pirkdami plastmasines eglutes mes dar labiau kenkiame, nes jų gaminimas fabrikuose gerokai labiau nuodija gamtą. Be to, plastmasė nesuyra. Tad esą daug protingiau rinktis gyvą, organišką eglutę, kuri paskui suyra. Be to, eglutės specialiai auginamos Kalėdoms medelynuose. Vietoje nukirstųjų atsodinami nauji medeliai. Buvau kamuojama įvairių klausimų. Vienintelį teisingą atsakymą, ko gero, sunku rasti. Bet žinau viena, kad per Kalėdas namuose būtinai turi būti papuošta eglutė“, – pasakojo Viktorija.
Nors plastmasinės eglutės jai visiškai nepatinka ir nejaučia joms jokių sentimentų, visgi buvo pasiruošusi perlipti per save ir įsigyti būtent tokią, vildamasi, kad šitaip saugos gamtą.
„Su vyru išsiruošėme į paieškas prekybos centruose. Bet kuo ilgiau ieškojome, tuo labiau darėsi liūdna. Nė viena jų nekrito man į širdį. Kad ir kokios geros kokybės atrodė tos eglutės, bet nė vienos jų negalėjau įsivaizduoti savo namuose. Jos tokios negyvos ir netikros. Patempiau lūpą… Ir viename iš prekybos centrų pamačiau mūsų eglutę. Tikrą, tokią gražią, didžiulę. Tiesa, ji buvo ne vazone, o nukirsta. Ir, regis, kaina jos buvo vos 15 eurų, kai plastmasinės kainavo keliskart daugiau. Pamilau ją iš karto ir apie jokią plastmasinę negalėjau nė pagalvoti“, – pasakojo Viktorija.
Fotomenininkė ne tik atvirai kalba apie meilę gamtai, bet ir pati siekia kuo daugiau gamtos įsileisti į savo namus. Pati mėgsta su šypsena pasakoti, kaip mieste prie savo namų vos kelių arų sklype augina mišką…
„Pasodinome eglių ir kelias pušis. Samanų paklotėje, atėjus pavasariui, pulkeliais dygsta kiškio kopūstai – patys atsirado, visai nekviesti. Pamažu jaukinasi keli mėlynių krūmeliai, ir jau visa pievelė raudonuoja miško žemuogėmis. Šalia spygliuočių miško – laibų berželių giraitė. Kai išeinu į kiemą pasivaikščioti, vyras juokauja: “Tik nepasiklysk„, – nuotaikingai pasakojo Viktorija. – Vienos nuostabiausių man yra knygos “Ežiukas rūke„ istorijos. Kaip ežiukas, į kubilėlį prisipylęs vandens, iš klevo lapo susimanęs laivų, namie, prie lovos, susikūrė sau jūrą. Vanduo dubenyje jam vakarais ir šniokštė, ir bangavo, ir ežiukas jautėsi turįs tikrą didelę jūrą pašonėje.“
Kai Viktorija eina su šuniuku pasivaikščioti į pajūrio mišką, ten irgi turi savo numylėtinių eglių ir pušų.
„Mes su vyru paglostome, pakalbiname mūsų mylimas egles ir pušis. Jos jau tarsi mūsų prijaukintos. Pamylime akimis. Nuolat aplankome savo medžius ir mums atrodo, kad patys juos ir auginame. Tik gal jie to nežino, – nusikvatojo fotomenininkė. – Ir net didžiulę erškėtuogių plantaciją auginame išilgai mūsų Baltijos jūros kranto! Mums labai sekasi – kiekvienais metais pasakiški erškėtuogynai vis plačiau apgaubia kopas, žaliai raudonai nuspalvindami jūros krantą, o ir mūsų šunytė Olimpija, mus atlydėjusi, laiminga raško prisirpusias uogas.“
Taigi, nenuostabu, kad šitaip gamtą mylinčiam žmogui itin sunku atsisveikinti ir su kalėdine eglute. Nors tradiciškai atėjus Trijų karalių šventei eglutės nupuošiamos ir išnešamos iš namų, Viktorija neskuba to daryti.
„Man labai gaila taip greitai su ja atsisveikinti, tad visaip stengiuosi užstoti kalėdinę eglutę, kad tik neišneštų. Bandau įtikinti šeimą, kad visą sausį dar tikrai ji gali pabūti, o kai ateina vasaris, prašau dar palaukti iki kovo… Taip nutiko ir šiemet. Net nepajutome, kaip atėjo pavasaris, o aš vis dar gyniau savo eglutę. Keisčiausia tai, kad jos išvaizda visiškai nesikeitė. Atrodė tarsi užsikonservavusi. Net spygliai buvo vietoje ir nebyrėjo, nors ji ir nukirsta. Kad ir kaip artimieji bandė įtikinti, kad jau metas būtų atsisveikinti, bandydami ją papurtyti, spygliai – nė krust“, – šypsodamasi pasakojo fotomenininkė.
Taip atėjo Velykos, praėjo vasara, ruduo ir štai artėja Kalėdos… Ir Viktorija šiemet jau nebesuka galvos, kokią eglutę puoš.
„Gal ji ir nebėra tokia žalia ir prašmatni, kokia atrodė pernai, bet man pati mieliausia. Išpuošėme ir įžiebėme ją naujai. Žinoma, visus metus ištvermingoji eglutė kambaryje stiebėsi jau be žaisliukų, buvome palikę tik lemputes, bet jos, skirtingai nei mūsų eglutė, iki šių Kalėdų neatlaikė, perdegė“, – mirktelėjo akį fotomenininkė, primindama mums visiems, kad meilė daro stebuklus.
„Gal ji ir nebėra tokia žalia ir prašmatni, kokia atrodė pernai, bet man pati mieliausia. Išpuošėme ir įžiebėme ją naujai“, – visus metus išsaugota kalėdine puošmena džiaugiasi fotomenininkė. Asmeninio albumo nuotr.
