Rašytojas Dirkas Oliveris Lange minutei įbėga į prekybos centrą, kad nusipirktų kavos. Tačiau ten įvykęs nutikimas jam įsimena ilgam. Istoriją jis aprašo „Facebook“:
Šiandien prekybos centre:
Aš norėjau nusipirkti kavos – pamiršau iš anksto pasirūpinti. Eilėje prie kasos prieš mane stovėjo pagyvenusi moteris. Ji buvo neblogai apsirengusi, bet gyvenimas neabejotinai paliko jos veide savo žymių.
Sprendžiant iš perkamų produktų, ji gyveno viena: kepalas duonos, pjaustyta mėsa, pienas ir plytelė šokolado.
„2,18 euro“, – pasakė mergina, sėdinti kasoje, paskaičiavusi močiutės visų produktų kainą.
Užuot išsitraukusi piniginę, pirkėja įlindo į kišenę, ilgai joje rausėsi perrinkdama smulkius. Galiausiai ištraukusi kalną monetų ji pajuto, kaip kasininkės ir gale stovinčių pirkėjų kantrybė po truputį senka. Visą smulkmę močiutė negalvodama atidavė kasininkei. Perskaičiavusi ta pasakė: „Trūksta 50 centų.“ „Tai viskas, ką aš turiu“, – atsakė močiutė. „Tuomet Jums reikia ką nors palikti.“ Moteris kurį laiką kovojo dėl sprendimo ir netvirtai parodė į plytelę šokolado.
Tuo momentu mano širdis praktiškai sudužo į šipulius, ir aš daviau kasininkei ženklą, kad sumokėsiu už močiutę. Aš nepastebimai ištiesiau merginai 50 eurų pirštais paaiškindamas, kad grąžą ji turi atiduoti senolei. Ačiū Dievui, kasininkė pasirodė supratinga – greitai viską suvokė. Ištiesusi čekį ji atidavė močiutei solidžią grąžą sakydama: „Labai ačiū, už viską sumokėta.“ Už manęs stovintys žmonės liko apstulbę tyloje kai kurie pravertomis burnomis, kai kurie išsproginę akis – aiškiai nemačiau. Man buvo svarbu ne sugėdinti močiutę atvirai duodant jai pinigų. Norėjau, kad ji vėl pajustų, jog gali sau daug ką leisti, kaip turbūt anksčiau.
Su ašaromis akyse močiutė paklausė: „Tu geras žmogus, ar galiu tave kartelį apkabinti?“ „Su malonumu“, – atsakiau. Ji paėmė savo produktus ir pasuko prie išėjimo, vėl nusišypsodama man ir padėkodama. „Ar negalėtumėte padaryti man paslaugos?“ – paklausiau aš. Truputį nustebusi į klausimą ji atsakė klausimu: „Bet kaip aš galiu padaryti tau paslaugą?“ „Prašau, vėl nueikite į prekybos centrą ir nusipirkite visko, ko panorėsite. Taip padarysite mane laimingesnį“, – pasakiau nusišypsodamas.
Močiutė linktelėjo, o aš palinkėjau jai malonios dienos. Išėjęs į gatvę pamačiau, kaip ji vėl užėjo į prekybos centrą. Neįtikėtinas jausmas.
Pasidaręs mėgstamos kavos aš visą rytą galvojau apie tą susitikimą. Aš buvau toks dėkingas likimui, privertusiam mane užbėgti į prekybos centrą. Man šis „nutikimas“ tapo kažkuo ypatingu, geru, pozityviu. Ačiū tau, močiute.
Nuostabi diena!
