2019-2020 metais prasidėjo masiška privačios žemės rezervacija Kaišiadorių rajone. Laisvoje Lietuvoje tai tragiškas ir neįtikėtinas procesas. Šiandien juk dar gyvi liudytojai, mūsų senoliai, kurie neteko gimtosios žemės ir visa širdimi kovojo, kad ją susigrąžintų iš okupantų. Deja, šiuolaikinis žmogus taip pat susiduria su moderniu žemės nusavinimu, pridengtu projektų projektais. Vienas iš geriausių pavyzdžių kaip tik ir vyko mūsų Kaišiadorių rajone paskutiniaisiais metais. Miesto savivaldybė užsimojo atnaujinti miesto bendrąjį planą, kuriame rezervavo net 12 000 ha. Tai gigantiška teritorija, apimanti plačią dalį viso rajono. Įsivaizduokite, kiek rajono galėjo būti nusavinta dėl migloto plano – kurti LEZ zoną ir oro uostą. Kokioje aplinkoje žmonės būtų pasmerkti gyventi?
Kaišiadorių rajono meras Vytenis Tomkus į 2019 metų rinkimų programą įsirašė punktą („Sieksiu pritraukti stambių investicijų ir kovosiu dėl naujo pagrindinio Lietuvos oro uosto įkūrimo mūsų rajone“), kurio nagais dantimis vis dar siekia. Norėčiau pabrėžti žodį „kovosiu“ – kyla klausimas, kodėl reikia kovoti dėl ekonomiškai nuostolingo projekto. Kam iš tiesų reikia tokios kovos? Žmonėms ar merui? Tiesą sakant, meras nė karto nesigynė, kad oro uostas jo asmeninė idėja ir rinkimų arkliukas. Priešingai, rajono galva su pasididžiavimu dalijo interviu ir gyrėsi, kad naujas oro uostas tuoj išdygs netoli Žaslių. Apie mero originalumą rašė netgi Vytauto Didžiojo universitetas, nors joks darbas dar nebuvo padarytas. Pagyros liejosi į kairę ir į dešinę. Pelėda gyrė savo vaikus – taip sako liaudies išmintis.
Deja, (arba laimei) tenka nuvilti skaitytojus, nes Kaišiadorių oro uostas buvo ir bus tik reklama lankstinuke. Oro uostas buvo utopinė idėja, pasaka vargšams, mitas lengvatikiams. Oro uosto statybų nepalaiko ir netgi nesvarsto dabartinė Susisiekimo ministerija. Vyriausybėje nekyla ranka statyti kosmodromą ir švaistyti milijardų. Tik primenu, kad buvusi ministerija minėjo, kad naujas oro uostas kainuotų 1,5 milijardo. Ir tai tik minimumas, pirminis spėjimas. Neseniai Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė žurnalisto Ernesto Naprio straipsnis „Rail Baltica“ baigia diskusijas dėl oro uosto Kaišiadoryse – Vilniaus ir Kauno oro uostus sujungs vos per 38 minutes”. Šiame straipsnyje buvo išsakytos trys itin stiprios pozicijas, kurias verta pacituoti ir aptarti Kaišiadorių krašte.
Pirmoji pozicija: „Vėžė tarp Vilniaus ir Kauno oro uostų yra Lietuvos prioritetas, ši jungtis leistų nukeliauti per 38 minutes, tai reiškia, kad jokio naujo oro uosto nebereikėtų, Seimo nariams paaiškino susisiekimo viceministrė Loreta Maskaliovienė.” Išsakoma aiški mintis – Lietuvai naujo oro uosto nereikia, nes veiks greitasis traukinys tarp Vilniaus ir Kauno. Akcentuojama, kad toks pasiekimas yra milžiniška pažanga, kurios visiškai užteks valstybei dar daug daug metų į priekį.
Antroji pozicija: „Jeigu per Vilnių ir Kauną galima pasiekti apie 12-15 mln. keleivių srautą per metus, tai yra daugiau nei du kartus daugiau, nei buvę rekordiniai metai. Vien tai yra labai tolima perspektyva. Kalbant apie naują oro uostą, reikia suprasti, taip buvo studija, buvo skaičiavimai, bet tam tikros prielaidos, kad jis būtų pelningas, uždarant visus kitus oro uostus, tai politiškai yra sunkiai įgyvendinama. Šioje kadencijoje mes nematome skaičių duomenų, kad būtų poreikis apie tai kalbėti ir tą temą toliau vystyti.” Nurodoma, kad Vilnius ir Kaunas artimiausiu laiku gali pasiekti du kartus daugiau keleivių. Nežinia, kada šie skaičiai bus viršyti, kada iš viso būtų galima kalbėti apie naujo oro uosto poreikį valstybei. Taip pat akcentuojama, kad neįmanoma politiškai uždaryti visų oro uostų ir atidaryti naujo. Reikia suprasti, kad dar vieno oro uosto Lietuvai visiškai nereikia – tai būtų milžiniškas nuostolis mažai valstybei. Taigi, ministerija atsisako bet kokių pamąstymų apie oro uostą Kaišiadoryse.
Trečioji pozicija: „Nebediskutuoti apie naują oro uostą siūlė ir Gintautas Paluckas: „visos tos vis dar sklandančios alternatyvos apie oro uostą tarpukelyje tarp Vilniaus ir Kauno, turėtume iš esmės uždaryti tuos klausimus ir nebediskutuoti, jei racionaliai vertiname planus ir projektus, ką čia darome“. Seimo narys pasiūlė išmintingą sprendimą – nutraukti tuščias kalbas. Paskutiniu metu vėl prasidėjo desperatiški įrodinėjimai, kad geriausias oro uostas mirk plyšk turi būti Kaišiadoryse. Deja, įrodinėjimai nėra paremti rimtais, konkrečiais įrodymais. Kaišiadorių meras vėl garsiai prabilo apie galimybių studiją, kurios niekas iki šiol nėra matęs. Net pats meras teigė jos nematęs, tik girdėjęs ir nurodė kreiptis į buvusį premjerą Saulių Skvernelį. Kai Vilniuje vyko Lietuvos Bendrojo Plano pristatymas, rengėjams viešai buvo užduotas klausimas, ar jie rėmėsi šia studija. Rengėjai aiškiai atsakė, kad niekada jos nematė ir nesirėmė. Teigė, kad galimybių studijos tik bus atliekamos ateityje. Dabar apie šią olandų bendrovės studiją neigiamai atsiliepia Susisiekimo ministras Marius Skuodis – net nedrįsta to vadinti studija ir nemato tikslo pandemijos akivaizdoje planuoti oro uosto. Ar tai nebūtų puota maro metu? Kyla daug klausimų – iš tiesų mistiška studijos dingimo istorija. O dar mistiškesnis dalykas, kad savivaldybė buvo sukūrusi tinklalapyje oficialią skiltį, kurioje rėmėsi šia studija. Cituoju savivaldybę: „Susisiekimo ministerija užsakė olandų bendrovės atlikti studiją, kurioje kaip viena iš alternatyvų pasiūlyta naujo oro uosto statyba.“ Klausimas – kur, kaip, kodėl dingo olandiškoji studija? Ir iš kur meras ją taip gerai žino, jeigu niekas niekada niekur jos neviešino… Gal olandai persigalvojo ir patys pabėgo su studija? Štai kur didžioji mįslė! Ar oro uostas buvo kažkuo paremtas? Ar tai tebuvo politinis sapnas? Panašu, kad bent pinigai reklamai buvo ne sapnas.
Tik noriu priminti skaitytojams, kad jeigu ne viešumas ir aktyvūs kraštiečiai, ūkininkai – šiandien turbūt gigantiška rezervacija būtų realybė. O krašto senoliai virstų benamiais su neaiškia perspektyva. Sunku atsakyti, kaip būtų, ir baisu net įsivaizduoti, kad neliktų žalių miškų, pievų, namų, kryžių… Sunku būtų atpažinti Žaslių miestelį, ramybės jausmą prie ežerų – bendrajame miesto plane visa tai dar visai neseniai buvo rezervuota, įtraukta į 12 000 ha.
Porcijos valdininkų planuose pamažu traukėsi iki 2 000 ha, nes buvo parašytas raštas iš Aplinkos ministerijos – liepta sumažinti iki 1000 ha. Galiausiai neliko jokios rezervacijos, nes VTPSI (statybų inspekcija) pagrasino savivaldybei teismu: „Privalomojo nurodymo nevykdymo pasekmės: Per nustatytą terminą privalomojo nurodymo neįvykdžius, Departamentas, vadovaudamasi PĮ 4 straipsnio 5 dalimi, per 2 mėnesius nuo privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos kreipsis į teismą dėl įpareigojimo vykdyti privalomąjį nurodymą.”
Savivaldybė buvo priremta prie sienos, kad parodytų, kaip informavo žemių savininkus registruotais laiškais, kokiais aukštesniais dokumentais rėmėsi („Taip pat planavimo organizatorius (pastaba – tai savivaldybė) nepateikė konkrečių duomenų, pagrindžiančių, kodėl oro uosto teritorijai rezervuotas būtent toks plotas (1800 ha)”).
Deja, nei laiškų, nei dokumentų savivaldybė neturėjo, o teismas baugino, todėl iš miesto plano netikėtai išnyko visi pažymėjimai. Net Vilniuje buvo pakeistos skaidrės – niekur per LR Bendrojo Plano pristatymus neberašė „Kaišiadorių oro uostas“. Liko frazė „Galimas oro uostas tarp Vilniaus ir Kauno“. Lietuvos Geležinkeliai taip pat ėmė keisti žemėlapius – dingo lankstas, reikalingas naujam oro uostui.
Visas kraštas su tokiais vietos valdininkų „darbais“ būtų užlygintas, išdraskytas ir palaidotas teršaluose. O atgal kelio nėra – kas sugriauta, to per naktį neatstatysi. Saugokime savo namus, miškus ir visas brangias vietas, nes politikams širdies neskauda. Vienus keičia kiti – kaltų ir atsakingų nelieka. Viešoje erdvėje žadami lobiai, o realybėje lieka žmogus prie suskilusios geldos. Laimei, šį kartą istorija baigėsi atvirkščiai: žemių valgytojai liko su tuščiais žemėlapiais rankose.
Vaida Venskutonytė
___
Tai yra reklaminis straipsnis. Jo turinį pateikė užsakovas ir Kaišiadoriečiams.lt tinklalapio administracija už jį neatsako bei atsakomybės neprisiima.
