Kovo 22 dieną Vilniaus Katedros aikštėje nuvilnijo ryški pavasario šventė – „Žemė gyva“. Šis nuotaikingas koncertas ir meninė akcija, gimusi iš kūrėjų entuziazmo ir meilės gamtai, tapo ne tik linksma Žemės dienos minėjimo proga, bet ir kvietimu susimąstyti apie žmogaus ryšį su gamta. Šimtai žmonių susibūrė ne tik švęsti, bet ir įkvėpti vieni kitus rūpintis gamta, sukurdami jaukią bendruomenišką atmosferą.
Katedros aikštę užpildė Jausmės, Baltojo kiro, Gamkos, Igno iš Ignalinos, Dorotės Girėjos & Matai, Migloko ir kitų žinomų atlikėjų muzikos garsai. Tačiau šventė neapsiribojo vien pramogomis – tarp kūrybinių dirbtuvių, meno instaliacijų ir simbolinių akcijų sklandė rimtos temos apie gamtos būklę Lietuvoje.
Dalyviai prisiminė apie intensyviai kertamus saugomų teritorijų miškus, nykstančią biologinę įvairovę, teršiamas upes ir ežerus – problemas, kurios reikalauja visų mūsų dėmesio ir veiksmų.
Žmogaus ryšys su mišku – kultūros paveldas
Susirinkusieji džiaugėsi ir geromis naujienomis. Įkvepianti buvo žinia, kad 2024 m. tradicinis žmogaus ryšys su mišku buvo pripažintas nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Šis ryšys reiškia, kad žmonės mišką suvokia ne tik kaip gėrybių šaltinį, bet ir kaip pagarbos vertą esybę.
Miške esantys medžiai, gyvūnai, vabzdžiai, grybai ir kiti organizmai laikomi lygiaverčiais, o jo gėrybės – mediena, uogos, grybai, vaistiniai augalai – renkami atsakingai, su dėkingumu. Be to, miškas daugeliui yra vieta, kur galima rasti ramybę, sveikatą ir kūrybinį įkvėpimą. Šis pripažinimas primena ne tik mūsų istorinį ir kultūrinį ryšį su miškais, bet ir atsakomybę juos saugoti.
Gamtos teisės: ar gamta gali tapti teisės subjektu?
Šventės širdyje pulsavo gamtos teisių idėja – mintis, kad gamta turėtų būti pripažinta gyvu subjektu su juridinėmis teisėmis, kurias galima ginti teisme. Šimonių girios atstovai, pasipuošę žvėrių kaukėmis, simboliškai išreiškė miškų ir laukinių gyvūnų balsą, primindami, kad gamta pati negali savęs apginti – ši atsakomybė tenka žmonėms.
Pasaulyje vis daugiau šalių imasi veiksmų, siekdamos įteisinti gamtos teisę išlikti bei galimybę šias teises ginti teismuose. Pavyzdžiui, Ekvadoras savo Konstitucijoje įtvirtino gamtos teises, Kolumbijoje Amazonės miškams buvo suteiktas teisinio subjekto statusas, Naujoji Zelandija pripažino Whanganui upę juridiniu asmeniu, o Ispanijoje Mar Menoro lagūna tapo pirmuoju gamtiniu objektu su juridinėmis teisėmis Europoje. Kaimyninėje Lenkijoje taip jau įsibėgėjusi inicatyva suteikti teises Oderio upei.
Kodėl gi Lietuva negalėtų pasekti šiuo pavyzdžiu? Ar mūsų upės, miškai ir kitos gamtos vietos – Neris, Šimonių giria ar Anykščių šilelis – neturėtų teisės būti apsaugoti kaip savarankiški subjektai?
„Žemė gyva“ – ne tik šventė, bet ir kvietimas veikti „Žemė gyva“ – daugiau nei šventė. Tai kvietimas veikti, susitelkti ir keisti visuomenės požiūrį į gamtos apsaugą. Organizatoriai tiki, kad ši iniciatyva įkvėps tiek teisines, tiek kultūrines permainas, o dalyviams paliko stiprų įspūdį apie būtinybę kurti darnesnį ryšį su gamta.
Šaltinis: Nyksciai
