„Gaila, kad knyga neišėjo, kol Vytautas Paukštė (1932-2022) dar buvo gyvas. Jis jos laukė. Kita vertus, jo mirtis šiek tiek pakoregavo knygos sanklodą, atvėrė jos tekstuose dar daugiau gylio ir prasmės“, – pristatydama knygą sakė D. Šabasevičienė.
Knygoje dvi dalys
V. Paukštė – vienas garsiausių XX a. II pusės – XXI a. pradžios Lietuvos teatro ir kino aktorių. Per savo gyvenimą jis sukūrė apie šimtą trisdešimt vaidmenų teatre, apie septyniasdešimt – kine, savo talentu formavo kelių kartų Lietuvos teatro žiūrovų skonį ir aktorinės meistrystės standartus.
Tarp ryškiausių Vytauto Paukštės vaidmenų – Mindaugas ir Mažvydas (Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“, 1969, „Mažvydas“, 1976), Puntila (Bertoldo Brechto „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“), Tėvelis (Mariaus von Mayenburgo „Šaltas vaikas“, 2004), Lyras (Williamo Shakespeare’o „Karalius Lyras“, 2006), Hamletas (B. Janikašvili „Mano Hamletas“, 2008), direktorius Humelis (Augusto Strindbergo „Šmėklų sonata“ 2011), Benigsenas (Arvydo Juozaičio „Karalienė Luizė“, 2015) ir daugelis kitų.
Knygoje „Pagrindinis vaidmuo – Vytautas Paukštė“ analizuojami aktoriaus sukurti vaidmenys, įvertinti žinomų Lietuvos teatro istorikų ir kritikų, pateikiami aktorių pažinojusių kolegų teatro ir kino režisierių bei aktorių prisiminimai, pokalbių su V. Paukšte fragmentai, kuriuose išryškėja gilus, filosofinis jo žvilgsnis į teatrą ir gyvenimą.
„Man atrodo, aktorius pirmiausia turi siekti, kad žiūrovas jį ir jo kuriamą paveikslą suvoktų kaip vientisą reiškinį. Čia ir pasireiškia mūsų profesijos paslaptis. Gavus vaidmenį, reikia jame surasti charakterio grūdą, pagyvinti jį tokiais štrichais, kurie žiūrovui leistų pajusti tam tikrą žmogaus tipą su vien jam būdinga individualybe“, – sakė V. Paukštė.
Atskirame knygos skyriuje publikuojami aktoriaus laiškai, atskleidžiantys jo santykius su šeimos nariais, artimaisiais bei kolegomis.
Knyga gausiai iliustruota dokumentinėmis bei teatre ir kine sukurtų vaidmenų nuotraukomis iš V. Paukštės šeimos archyvo.
Modernus aktorius
Iki pat paskutiniųjų gyvenimo metų dirbdamas Klaipėdos dramos teatre V. Paukštė buvo ne tik šio teatro, bet ir visos Klaipėdos kultūros vizitinė kortelė.
„Kai Vytautas Paukštė atvyko į Klaipėdą 1963 m., šis miestas buvo niūrus uostamiestis, pilnas jūrininkų siautulio.
Kultūra Klaipėdoje augo su teatru ir Vytauto Paukštės gyvenimas formavo Klaipėdos kultūrinį gyvenimą.
Manau, kad Vytauto Paukštės fenomenas su laiku tik dar labiau išryškės„, – svarstė D. Šabasevičienė ir pacitavo scenografą, režisierių Vitalijų Mazūrą, kuris, prisimindamas V. Paukštę, sakė: “Jeigu atvažiavęs į Klaipėdą teatre nesutiksi Vytauto Paukštės, – tai galima sakyti, kad Klaipėdoje nebuvai.”
Klaipėdos dramos teatro aktorius Darius Meškauskas su susirinkusiaisiais į knygos pristatymą pasidalijo savo emocinės atminties nuotrupomis iš pirmojo susitikimo su V. Paukšte scenoje vaidinant J. Marcinkevičiaus „Mažvydą“.
„Vaidindamas su Vytautu Paukšte jaučiausi lyg sėdėčiau baidarėje, kurią kažkas tempia. Aš atsisėdau ant jo bangos, ir jis tempia. Mano emocinėje atmintyje išliko saugumo pojūtis“, – pasakojo D. Meškauskas.
Aktorius taip pat akcentavo išskirtinę V. Paukštės vaidybos organiką ir modernumą. „Vytautas Paukštė, vaidindamas tiek teatre, tiek kine, nekeisdavo savo vaidybos stiliaus ir manieros, ir visada buvo gerai tai, ką jis darydavo.
Jis puikiai atsiskleisdavo, nepriklausomai nuo to, su kokiu režisieriumi dirba, kokio žanro spektaklyje vaidina.
Manau, kad jis buvo labai modernus. Visada ryškus, ekspresyvus, organiškas ir labai konkretus. Jis visada žinojo, ką ir kodėl kalba. Teatrinės mados keitėsi, o Vytautas Paukštė visada buvo toks pats nuoširdus ir tikras”, – sakė D. Meškauskas.
D. Šabasevičienė priminė, kad laikais, kai V. Paukštė vaidino svarbiausius savo gyvenimo vaidmenis, teatras buvo kitoks nei dabar.
„Teatras buvo labai literatūriškas. Jame buvo labai daug teksto. Pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai turėdavo išmokti apie 60 puslapių teksto. Žinant, kiek vaidmenų sukūrė Vytautas Paukštė, sunku įsivaizduoti, kiek ir kada jis turėdavo išmokti teksto. Jis turėjo būti labai tvirtas, be galo stiprus žmogus tiek fiziškai, tiek emociškai“, – kalbėjo teatrologė.
Aktoriaus dukra A. Paukštytė papasakojo, kad V. Paukštė prieš spektaklius labai jaudindavosi. „Prieš premjeras jis nemiegodavo. Namuose jis turėjo savo kambarį, į kurį niekas, išskyrus mane, negalėdavo lįsti. Atsiskyrimas nuo visų jam padėdavo sutelkti dėmesį“, – dalijosi A. Paukštytė ir kartu praskleidė kitą aktoriaus gyvenimo pusę.
„Tėtis labai mėgo gaminti maistą ir labai skaniai gamindavo. Mūsų namuose niekada netrūkdavo svečių, čia užsukdavo mano bendraklasiai, studijų draugai. Su visais tėtis rasdavo bendrą kalbą ir mėgdavo bendrauti ne tik gyvai, bet ir parašydamas laiškus, sveikinimo atvirukus“, – pasakojo A. Paukštytė.
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Šarūnas Juškevičius pasidalino savo prisiminimais, kuriuos jam paliko Atgimimo nuojautos įkvėpti ir persmelkti spektakliai „Mindaugas“, „Mažvydas“, kuriuose V. Paukštė vaidino didingus pagrindinius vaidmenis. O Klaipėdos dramos teatro aktorė Nijolė Sabulytė papasakojo, kaip teatro moterys bijodavo V. Paukštės pokštų, kurie neretai jas išmušdavo iš vėžių einant į sceną.
