Ar kada pagalvotumėte, kad agato akmuo, marmuro uoliena ar pempės kiaušinis galėtų būti įkvėpimo šaltinis kuriam nors popieriaus dekoravimo būdui atsirasti? Ar teko matyti knygą, puoštą pirštų atspaudais? Ar žinote, kad popieriaus dažams sukurti buvo naudojami miltai ar jaučio tulžis? Rugsėjo 15 d. Vilniaus universiteto biblioteka pristato skaitmeninę ekspoziciją „Puošnaus popieriaus pasakojimai“, kuri ne tik atskleis neįtikėtinų istorijų apie popieriaus puošybą, bet ir leis pažinti penkias seniausias popieriaus dekoravimo technikas, ypač suklestėjusias XVIII šimtmetyje ir naudotas knygų priešlapiams bei viršeliams, baldų, instrumentų ar netgi kambario sienų apmušalų puošybai.
Penkių dalių pasakojimas kvies patyrinėti ksilografinio, taškyto, marmuruoto, kleisterinio ir brokatinio popieriaus pavyzdžius, pasigrožėti raštų ornamentais, praeities knygos kūrėjų – dekoruotojų išradingumu, pajusti dailiųjų amatų ir dekoravimo meno subtilumą. Rytų kultūrų stilistikos įkvėptame mene susipina tiek abstraktūs geometriniai, tiek realistiniai gamtiniai motyvai. Šiais laikais toks popierius gaminamas tik pavienių profesionalų, o senųjų meistrų pavyzdžiai išliko daugiausia tik muziejų ir bibliotekų rinkiniuose.
Skirtingos istorinio dekoruoto popieriaus rūšys bus pristatomos kiekvieną savaitę, tad žiūrovas daugiau nei mėnesį kiekvieną antradienį galės išvysti penkias naujas nepaprastai spalvingas istorijas. Pirmasis pasakojimas – „Žingsniuojanti klišė. Ksilografinis popierius“ – kviečia žiūrovą susipažinti su dekoravimo būdu, kur popierius puošiamas naudojant medžio raižinių spaudinius.
Spalvinto ksilografinio popieriaus tipas, itin populiarus Prancūzijoje, kur buvo vadinamas „domino“ ar „dominoterų“ popieriumi (pranc. papierdominoté). Jano Morawskio knygos „Duchowna Theologia…“ užpakalinis viršelis, Poznanė, 1695. R. Malaiškos nuotr.
Ksilografinio popieriaus žavesys – spalviniai sluoksniai. Dekoravimo metu kiekvienai spalvai atspausti buvo naudojamos atskiros medžio raižinio plokštės, dar vadinamos klišėmis. Padengtos skirtingų spalvų dažais, ant popieriaus jos buvo spaudžiamos viena po kitos, taip išgaunant raštuotą daugiaspalvį popierių.
Ši technika, kurią naudojant kerintys ornamentai kuriami medžio atspaudais, atsirado Tolimuosiuose Rytuose. Kone magiškas būdas dauginti vaizdus palengva plito link Vakarų, su savimi įnešdamas ir savitus augalinius rytietiškų audinių motyvus, tapusius neatskiriama Europos dailės ir interjero dalimi.
Ksilografija taip pat yra viena seniausių spaudos technikų, plačiai naudotų knygose, ypač jų iliustracijose – tiek iki Gutenbergo spaudos preso išradimo, tiek po jo. Ja atlikta daug įstabių meno kūrinių, be jos neapsieita ir liaudies mene – medžio kliše buvo atspaudžiami šventųjų atvaizdai, kalendoriai, dekoruojamos žaidimo kortų nugarėlės. Stambesni ksilografinio popieriaus raštai taikyti XVIII a. sienų apmušalams. Dekoruoti lakštai buvo jungiami tarpusavyje ir sudarydavo vientisą ornamentinį piešinį. Spaustuvininkai ar knygrišiai tokį popierių pritaikydavo ir knygų viršeliams.
Skaitmeninė ekspozicija „Puošnaus popieriaus pasakojimai“ lietuvių ir anglų kalbomis pristatoma Google Arts & Culture platformoje.
Kiti pasakojimai:
„Nutūpęs spiečius. Taškytasis popierius“ – rugsėjo 21 d.
„Sugautas raibulys. Marmuruotas popierius“ – rugsėjo 28 d.
„Minkštas pėdsakas. Kleisterinis popierius“ – spalio 5 d.
„Aukso sodas. Brokatinis popierius“ – spalio 12 d.
