Sako, kad Romoj visos gatvės veda į Koliziejų. Anykščiuose, kaip taikliai pastebėjo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros dėstytojas Norbertas Černiauskas – visos arba į upę, arba į šilelį. Ir dar į kokį nors balkoną, kur kaimynas rūko ir spjaudo filosofiją kartu su seilėm.
Pažiūrėkime į gatvių pavadinimus – vieni vardai, pavardės, visas gyvenimas kaip ant delno. Važiuoji Vaižganto gatve – ir jau girdi, kaip jis ten nuo debesies tau mojuoja: „Būk žmogus!“ Pasuki į A. Baranausko – ir išsyk pasijunti kaip „Anykščių šilelio“ turistų gidas, nors tą šilelį jau kelis dešimtmečius graužė kirvarpos ir vietinės bobutės anekdotais.
Ir dar tie žmonių pokalbiai. „Kur eini?“ – „Pas Žukauską.“ – „O aš pas Hopeną.“ – „Tai užsuk ir pas Laskauską.“ Ir atrodo, kad visas miestelis – vienas didelis kiemas, tik užtvindytas istorijomis, plepalais ir kartais – švento pavydo ašarėlėmis.
Štai Schumacheris – ne tas, kuris lenktynėse, o savas, anykštėniškas. Tarabildienė – ne vien eilutė vadovėlyje, o kaimynė, kuri, matyt, dabar pasakytų: „Nekvailiokit, žmonės, gyvenimas neilgas.“ O jei dar Didžiulienė – tai visai aišku, kad maistas svarbiau už politiką, nes be sriubos ir revoliucija – tik šalta šnekta.
Kas keisčiausia – kiekvienoj gatvėj telpa visa žmonijos istorija. Yra meilės romanų, neištikimybės, šnabždesių prie tvoros, ironijos, užuojautos ir tokio draugiškumo, kad net šuo, kuris loja ant visų, galiausiai ima linguoti uodega.
Anykščiai gyvena taip: čia istorija maišosi su istorijomis, poezija – su česnakų kvapu, o pasididžiavimas miesteliu dažnai reiškiasi taip, kad pirmiausia jį gerai apkalbi, o tik po to pasakai: „Bet vis tiek čia geriausia vieta pasaulyje.“
Ko daugiau ir reikia? Gal tik dar vienos gatvės – pavadintos tiesiog: „Į niekur“. Kad žinotume, jog visur, kur einam, vis tiek grįšim atgal – pas save, į Anykščius.
Anykščiai Plius
Šaltinis: Nyksciai
