Kultūra ir kaimas ilgą laiką buvo priešingos savokos. Malonu, kad pastaruoju metu padėtis keičiasi. Kaimo gyventojai neatsiriboja nuo kultūrinio gyvenimo ir net atvirkščiai – apsigyvenę kaime atranda ramybę, komfortą ir patys kuria. Jauna Kotrynos ir Algimanto Meidų šeima nusprendė palikti miestą ir ieškoti savęs atvykdami gyventi į kaimą. Pasirinko Anykščių rajoną, Alūkėnų kaimą. Ten nusprendė save išbandyti ir atrasti užsiimdami smidrų bei ,,šitaki“ grybų auginimu. Taip atsirado „Meidukis“. Gyvenimas kaime pasiteisino atradus vidinę pilnatvę ir ramybę, pabėgus nuo didelio miesto šurmulio.
-Kaip keliai atvedė iki čia, juk prieš tai gyvenote Utenoje?
-Utenoje gyvenome, kai susituokėme, aš iš Zarasų rajono tai kaimas man nėra naujiena. Aišku, Anykščių kraštas buvo naujiena. Vyras labiau miesto žmogus, tačiau vasaras leisdavo kaime. Todėl nebuvo sunku įkalbėti, nors gal net neįkalbinėjau palikti miestą, manau, ir pats norėjo. O šiame krašte atsidūrėme, kai gimė vaikas ir šeimininkė nusprendė parduoti nuomojamą butą. Todėl pradėjome ieškotis sodybos. Iš pradžių ieškojomės netoli Utenos, jau net buvome išsirinkę visai neblogą. Mano tėvai tuo pačiu metu ieškojosi sodybos – vasarnamio sau, bet surado dabartinius mūsų namus čia, Alūkėnuose.Pasiūlė apžiūrėti jų pasirinkimą su mintimi „gal jums patiks“. Na, o mes ilgai nebegalvojome ir perėmėme iš jų šį radinį. Taip atsidūrėme prie Anykščių, o ne prie Utenos, kaip buvo planuota. Pasižiūrėjome, kad mums patinka ir šalia sodybos esanti žemė, kurią būtų galima išnaudoti.Tačiau turbūt labiausiai į kaimą atviliojo lėtesnis gyvenimo tempas. Mieste būdavo visada kažkas ne taip, atrodo tos problemos iš niekur atsirasdavo tarp keturių sienų. Sėdėdavau namuose ir atrodo ,,nors lipk sienomis“. Dar vaikas mažas ir išėjimas į lauką su juo sudėtingas. Kol aprengi ir vežimėlį suruoši, kuprinę pasikrauni, pasivaikštai valandą ar dvi ir jau jautiesi išsekęs. O dabar kaime viskas paprasčiau, atsikėlei, vaiką į batus įstatei ir išleidai į lauką. Tada prižiūri ir kavą sau ramiai galima atsigerti.
–Ar ieškojote sodybos su žeme su ta mintimi, kad įkursite ūkį?
-Su ta mintimi namų neieškojome, o kai ir atsirado ši sodyba negalvojome apie tai. Bet vėliau supratome, kad turime du hektarus žemės ir juos būtų visai gerai įdarbinti. Dar mano studijos – Žemės ūkio technologijos ir gamybos vadyba paskatino tuščiai žemės nelaikyti. Penktaisiais, šeštaisiais mano studijų metais paskaitos buvo labai įdomios ir tą informaciją labai įsisavinau, bei gaudžiau verslo idėjas. Jas parsinešdavau namo ir po truputį išaugo ir šeimoje tas ūkininkavimo idėjos grūdas. Aišku, dar pasiskaičius apie Europos paramas, dar ir tėtis su ūkininkais dirbo jau ilgą laiką, tai žinių apie paramas netrūko, viskas ir paskatino kurti savo ūkį.
-Ar nekėlė abejonių į kaimą keliantis didesnis darbų kiekis?
-Galbūt labiau senoji karta mus baidė su darbais sakydami, kad kaime baisu, labai vargsite ir nugaras lenksite. Tačiau to darbo iš tikrųjų kiek pats pasidarai ir nori. Pavyzdžiui, žolės pjovimas. Galima ją skusti kai vos tik paauga arba galima ją nusipjauti, kai jau nebėra patogu. Ir tuo labiau dabar ateina mada nepjauti žolės iki Joninių, kol nužydės visi augalai ir kol visa gyvūnija išgyvens savo ciklus. Tai sau per daug darbų stengiamės neprisidaryti ir neprisigalvoti. Žinoma, iš senesnių kartų tam tikri įpročiai išlieka nesąmoningai ir kartais save pagauni galvojant ar darai nes tiesiog reikia dirbti, nesėdėti rankų sudėjus, ar darai, nes nuoširdžiai nori. Stengiamės neprisigalvoti daugiau nei norime ar pajėgiame. Aišku, čia ne ūkio sezonu taip. Kai sezonas ateina, tada jau neišsisuksi. Nors iš esmės ūkininkavimas ir sezoniniai mūsų darbai mums labai patinka, tačiau būna ir labai sunkių dienų. Bet gerai tai, kad tai yra tik sezoninis darbas. Atidirbi ir viskas. Kai trūksta darbuotojų, būna sunkiau, vis dėlto du hektarai žemės ir darbas rankinis – dviese nespėjam net ir prie geriausių norų. Kartais tenka ir naktimis padirbėti. Tačiau visada žinai atlygį. Ar finansinį, ar moralinį. Malonu, kad kažką sukuriame patys, kuriame kažkokią vertę. O štai po sezono kiti mėnesiai jau būna ramesni. Kitus darbelius ne sezono metu galima laikyti savita meditacija. Ir dabar, jeigu paprašytumėte pavardinti ne sezono darbus, aš net nežinočiau ką atsakyti ar pavardinti. Pasikrauname, būna, malkų, pasikapstau darže, jei tais metais kažką būnu pasėjusi/pasodinusi… Aišku, iš lėto tvarkomės sodybos remonto darbus. Tačiau taip pat nespaudžiame savęs. Daug laisvo laiko tiesiog būname visa šeima kartu – žaidžiam su vaikais, žygiuojame apylinkėmis, gaminame maistą lauke…
-Ar pasiilgstate miesto?
-Dėl nuolatinio gyvenimo tai tikrai ne, esame labai patenkinti pastoviu gyvenimu kaime ramiai, tyliai ir lėtai. O į miestą tikrai kartais užsinorime, bet labai paprasta išsiruošti trumpai išvykai. Ar su nakvyne ar kelioms dienoms, ar tiesiog vienam vakarui. Jeigu pritrūksta miesto, visada galime tiesiog nuvažiuoti. Pavyzdžiui, pernai metais atėjus Joninėms, galvojome su šeima, kad galbūt reikėtų važiuoti atsipalaiduoti po smidrų sezono į miestą. Draugai, kurie gyvena mieste, sako važiuojame į gamtą, į kaimą pailsėti. Kartais taip išsiskiria keliai, bet mes tada pasikviečiame draugus, užsisakome kubilą ar tiesiog pavakarojame terasoje. Dar miesto nepasiilgstame, nes jame turime darbus. Algimantas dirba Panevėžyje pareigūnu, o aš turiu akinių parduotuvėlę Ukmergėje. Tai mieste vis tiek pabūname ir jo tikrai užtenka.
-Kaip kilo idėja pasirinkti auginti smidrus?
-Iš studijų, labai buvo ,,užsidegę“ dėstytojai smidrų auginimu. Man tas momentas taip pat jau buvo, kai aš ieškojau, kuo galėtumėme patys užsiimti, ką su žeme būtų galima daryti. Smidrai mus pakerėjo. Plotas nėra didelis, reikėjo sugalvoti, kad mažame plote būtų didelė vertė. O smidrai pakankamai vertinga daržovė tiek vitaminais, tiek ekonomiškai skaičiuojant. Tai yra daugiamečiai augalai. Mes juos pasisodinome 2018 metais, nuo to laiko mes nieko nebesodinome, tik ravėjome ir prižiūrėjome. Pradėjus auginti smidrus, įstojome į daržovių augintojų asociaciją, kad susipažintume su ūkininkavimo aplinka, nes nei mūsų tėvai, nei mes nebuvome ūkininkavę. Pradžiai mes tikrai nežinojome, ką darome. Pradėjome ir tikrai galvojome, kad bus baisu, nežinojome nei kam parduoti nei kaip tai padaryti. Ir net per kelis Lietuvos miestus vežiodavome užsakymus į namus. Kai myli savo darbą, ir žmonės greitai pamilsta. Užsakymų daugėjo. Žinoma, nuo to labai ir pavargdavome. Ilgainiui pastebėjome, kad ėmė prastėti psichologinė sveikata, užmojai buvo per dideli. Teko sumažinti lankomų miestų skaičių. Gyveni žmogus ir mokaisi. Nenorėjome nuvilti klientų, tačiau nenorėjome ir paaukoti savo sveikatos. Ėmėme ieškoti kitokių būdų pasiekti savo klientą ir sėkmingai radome. Dabar mūsų smidrais prekiauja kelios krautuvėlės ir vienas iš didžiųjų prekybos tinklų.. Gal ir galėtumėme iš tiesų visiškai „apkarpyti“ tiesioginius pardavimus taupant savo laiką, bet turime nuolatinių pamiltų klientų, pas kuriuos gera grįžti. Mes viską pradėjome negalvodami apie pinigus. Galima sakyti, buvome savęs ieškojimo etape, kuris puikiai pavyko, nes viduje jaučiasi pilnatvė. Mieste gyvenant to nesijautė visiškai. Vyras savo darbu patenkintas, o aš dirbau ir įvairiose gerose pareigose, bet manęs tai visiškai netenkino ir nejaučiau pilnatvės. Dabar, uždirbdama mažiau, galiu sau leisti daugiau. Atrodo, turiu aš parduotuvėlę ir galėčiau ten dirbti nuo aštuonių iki penkių, palikti kasdien vaikučius darželyje, bet atrodo jie tokie maži ir taip greitai auga, negaliu visai dienai palikti. Dabar lanko tik dieninį darželį – mokyklėlę. Dvyliktą valandą grįžta namo ir tada pabūname kartu. Taip pat jau treti metai, kai pradėjome auginti ir ,,šitaki“ grybus. Ši idėja kilo panašiai kaip su smidrais, tiesiog žiūrėjome pagal turimą plotą. Šių grybų pagaminimas paprastas – galima valgyti tiesiog susipjausčius griežinėliais lyg mums įprastus grybus, pavyzdžiui, baravykus.
– Kokių teigiamų dalykų gyvenant kaime dar pastebėjote?
-Kaime nėra brangus gyvenimas. Mieste išėjimas į lauką jau kainuoja. Ar ledų nusipirkti, ar į kokią kavinę užsuki, muziejų, ar kiną… Viskas mieste kainuoja, o čia absoliuti diduma pramogų yra nemokamos, nebent kokias priemones reikia susipirkti, pavyzdžiui – batutai vaikams, slidės, pačiūžos. Į tokius dalykus kartą investuoji ir turi ilgam laikui. Taip pat manau, kad mieste labai didelė priklausomybė nuo energijos išteklių ir nuo parduotuvių, pajamų. O kaime didesnė laisvė. Aišku, čia mes irgi esame priklausomi nuo energijos, bet ne šimtu procentų. Pavyzdžiui, jeigu dingtų elektra žiemą, mes turime didelį plotą, kuriame yra veiklos, o mieste tik keturios sienos. Ir manome, kad vienas iš kaimo privalumų tai, kad vaikai didžiąją dalį laiko praleidžia gamtoje. Manau, vaikai čia auga stipresni ir imunitetas stipresnis. Auklėjimo metodų yra visokių, tačiau čia yra lengviau atsipalaiduoti patiems tėvams, o tai ir vaikams suteikia daugiau savarankiškumo. Nežinau tik, kaip bus paauglystėje. Aš pati, kai augau kaime, atsimenu, kad paauglystėje jaučiausi šiek tiek uždaryta, bet ,manau vis tiek gal daug priklauso nuo auklėjimo. Dar pastebėjome, kad mieste daugiau pagundų, kai dirbi nemylimą darbą, tai jos ir labai greitai suvilioja. Pinigų leidimas tampa kaip streso malšinimas. Ir taip nusiperki dalykų, kurių nereikia. Kaime ateina tarsi toks išsilaisvinimas nuo visų madų ir didesnių bereikšmių pagundų. Nes mada man įdomu ir lyg svarbu, bet dabar atsirado platesnis suvokimas apie ją, tačiau negaliu sakyti, kad mums labai rūpėjo materialūs dalykai ir mieste. Gal iš to nežinojimo vis tiek leisdavome pinigus materialiems dalykams vien dėl nenoro išsiskirti iš kitų. Mes labai laimingi radę tokią vietą, kurioje atrandi laiko sau. Mieste tai padaryti ganėtinai sunkiau. Mums kaimas visiškai saugi zona, kur grįžti net tik namo, bet ir į save.
Lauryna Linartaitė
Šaltinis: Nyksciai
