Per karą neišprotėti galima, nors ir sunku.
Pirmiausia reikia atminti, kad Lietuva su niekuo nekariauja. Nereikia pasiduoti panikai, krautis lagaminų ir pirkti kruopų, ieškoti slėptuvių. Girdėjau jau istorijų, kaip šeimos ruošiasi bėgti.
Smagu, kad mes drąsi šalis, prekybos centre pastebėjau, kad nugalėjom baltarusišką mineralinį vandenį. Degtinė laikėsi, mano pastebėjimais, para ilgiau.
O kalbant rimtai – karas karu, bet neturėtų raminti pastangos imti persekioti žmones. Prasidėjęs kovos su rusišku ir baltarusišku verslu vajus labai greit pervirto į kovą su lietuvišku verslu ir žmonėmis – net Seimo nariai nurodo, iš ten nepirk, šita įmonė turi ryšių Rusijoje, o šita(kas dar baisiau) tylėjo ir nepasmerkė invazijos ir t.t. Palaikyti Ukrainą yra viena, o ieškoti priešų, klijuoti jiems etiketes ir siūlyti siūlyti persekioti yra kita. Karas baigsis Ukrainoje, o gyventi reikės toliau.
Tuo labiau, kad tas akcijas pirmiausia vykdo tie, kurie dar neseniai pageidavo klausyti klykiančių skiepijamų antivakserių vaikų, kurie siūlė mėtyti iš darbo žmones, studentus – iš aukštųjų, kurie už tai, kad nepakluso gerajai vyriausybei, siūlė negydyti, atimti pensijas ir t.t. Šiandien jie savo agresiją plečia dar toliau – ieško ir „demaskuoja“ agentus ir įstaigas, išimti prekes, stabdyti verslus, o RF piliečius ar tariamus prorusiškus deportuoti su visais vaikais ir t.t. Šiauliuose parduotuvė vitrinoje užrašė „Rusijos piliečiai neaptarnaujami“ ir pridėjo keiksmažodį. Pagal mane, tai ir yra putinizmas – lygiai taip pat buvo metamos ukrainietiškos prekės Rusijoje ir draudžiami ukrainietiški barščiai. Negi mes tokie kvaili, kad nesuprantam, jog tokių dalykų Rusijos propaganda tik ir laukia. Laimei, kai kurie politikai jau susigaudė ir ėmėsi stabdyti šitą priešiškumo bangą.
Šiek tiek nurimti reikia – Rusija tai ne putinas, o lukašenka – tai ne Baltarusija. Ir kvaila manyti, kad rusai ir baltarusiai, jei nesipriešina, tai palaiko diktatorius ar karą. Kiek patys galėjot pasipriešinti, kai įvedė kokius mokesčius arba prailgino pensinį amžių? Galėjom pasipriešinti, kai su Kinija valdžia konfliktą sukėlė? Kas nors mūsų klausė, ar norim su tuo ar anuo pyktis? Turbūt kinai į kiekvieną lietuvį turi žiūrėti kaip į tą, kuris nekenčia Kinijos.
Su siaubu stebiu, kaip vienas po kito užpuldinėjami žmonės, pirmas atakuotas režisierius Rimas Tuminas. O štai kitas chrestomatinis psichozės pavyzdys –Selas ir Juozas Statkevičius užpulti už tai, kad nenori kariauti. Selo neklausau, neseku, o savo pasisakymu, mano galva, jis tiesiog pratęsė vieno politiko mintį, kuris išdėstė, kad „žemė tik padėkos, jei ketvirtadalis išmirs, nes žmonių per daug“. Dar daugiau, Selas kaip tik sakė, kad nieko nepalaiko ir yra už taiką. Ir kodėl dabar jis negali manyti taip kaip nori? O kolegos, draugai nusisuka ir pasmerkia, kaip per viešą komjaunimo susirinkimą. Kokia kvailystė kai kažkokios idėjos svarbiau už konkretų žmogų, draugą, kiek giminaičių persipyko, nustojo bendrauti dėl skiepų – neskiepų ar tų skudurų ant nosių. Ar dar maža susiskaldymo? Ukrainą palaikau, bet niekada ir jokiais kilniais tikslais nepalaikysiu žmogaus ar kokios organizacijos persekiojimo. Lietuva nekariauja, todėl nesukelkim pokario net ir be karo.
O prie karinių pergalių galim pridėti ir sunaikintą mineralinį „Borjomi“. „Birute“, „Vytautai“ – nors jūs laikykitės.
Linas BITVINSKAS
Šaltinis: Nyksciai
