Valstybėje taip gerai, kad nėra daugiau dėl ko kovoti, kaip tik dėl to, ar reikia paminklo Justinui Marcinkevičiui. Tai nieko naujo – komunistai nesigėdino kelius tiesti per kapines, naujieji Markso mokiniai nesigėdija taip pat plentvoliu važiuoti per mirusiuosius.
Tai nėra šiaip triukšmelis, o greičiau vertybinė kova. Stebiu, kaip kyla nauja komsomolcų banga prieš Justiną Marcinkevičių ir prieš iniciatyvą statyti jam paminklą. Vos paskelbus, visokie valatkos, sabaliauskaitės, toleikiai, užkalniai ir kiti valdžios garbintojai pradėjo šnypšti ir leisti skysčius labiau negu prispaustos rupūžės. Garbintoji istorikė rašytoja Sabaliauskaitė tiek nusišnekėjo, kad, girdi, Mažvydas buvo… tarybinė propaganda. Ir jie tai daro įsikvėpę, su pasimėgavimu ir užtikrintumu, žinodami, kad miręs poetas atsakyti negali, todėl „liaudies teismas“ nuosprendį skelbia galutinį ir neapskundžiamą. Jei kas nematė, kaip atrodė komunistų laikais vieši teismai, tai – štai.
O J .Marcinkevičiaus didžiausia kaltė, kad jis gyveno sudėtingu laiku. Beje, ne vienas gyveno. Du kartus LTSR valstybinę premiją gavęs Vytautas Landsbergis apie galimą J. Marcinkevičiaus kolaboravimą su tarybų valdžia konstatuoja, kad „Justinas neišvengė“… O kas išvengė?
Ką galiu pasakyti – suskių laikai, kai bet koks suskis mano turintis teisę dergti žmogų, šalia kurio vien pastovėti buvo garbė. Tokios asmenybės gimsta kartą per šimtmetį ir yra tautos turtas.
Bet iš tiesų tai daug didesnė ir platesnė tema. Kodėl tai daroma? Atsakyčiau paprastai –tai tiesiog neomarksizmas. Neomarksistai negali pakęsti, kad J. Marcinkevičiui Lietuva buvo svarbiausia tada, kai jie „Tarybinio pedagogo“ redakcijoje ruošė komunistų suvažiavimo medžiagą.
Per įvairius fondus išpopinti ir indoktrinuoti naujieji komsomolcai dirba daugelyje šalių. Negaliu atsakyti, ar jie tai daro sąmoningai, ar pasąmoningai, tačiau aiškiai daro nesąmones. Esminis jų bruožas – jie nekenčia šalies, kurioje gyvena, ir daro viską, kad tik ją susilpnintų ir sunaikintų. JAV jie nekenčia JAV, Izraelyje jie nekenčia Izraelio, Lietuvoje jie nekenčia Lietuvos. O tam visos priemonės geros – neomarksistai Izraelyje kaltina valstybę palestiniečių skriaudimu, JAV jie kaltina baltaodžius dėl juodaodžių problemų, Lietuvoje jie kabina tautai žydšaudžių etiketę.
Tai jie stengiasi prigrūsti šalis tariamų pabėgėlių ir išlaikytinių, tai jie reikalauja neginti šalių sienų, išardyti šeimos ir tautos sampratą, pakirsti bet kokį tikėjimą, tai jie kovoja su fejerverkais, plastikiniais maišeliais ir karvėmis, o maitintis siūlo vabalais ir kirminais. Jie įsitikinę, kad valdžia turi kontroliuoti visus ir viską. Jie palaiko bet kokias nesąmones, kad pateisintų savo ideologiją ir griovimą. Ir tuo pačiu užsimoja prieš tai, kas neliečiama – prieš gyvybę. Naujieji neomarksistai, dažnai prisidengę tariamu dešiniųjų įvaizdžiu, postringauja apie tai, kad gelbėdami planetą pasiaukokite – nebereikia vaikų, kad reikia įteisinti eutanaziją ir t.t.
Lietuvoje jie tariamai kovoja prieš rusišką kultūrą, uždraudžia „Spragtuką“, bet labai stengiasi, kad parduotuvėse ir net valstybinėse įstaigose mus galėtų aptarnauti… rusų kalba. Jie išdarko kalbos sistemą ir įveda naujas raides, be atodairos griauna ekonomiką ir žmonių likimus. Jie stengiasi išardyti tautą nuo pagrindų – o judams ir judėms, kurie to imasi, skiriamas dėmesys, tribūnos ir sidabriniai, kuriuos skaičiuoja ne dešimtimis, o tūkstančiais. Paminėsit mano žodį – artėja laikas, kai jie ims tvirtinti, kad Lietuva dirbtinai sukurta ir tokiai „dirbtinei“ tautai teliks pasiaukoti dėl kilnaus tikslo, sakykim, dėl vienybės su Ukraina ar su Lenkija. Pradžia jau padaryta – imama tvirtinti, kad žmogus su trispalve yra įtartinas ir net pavojingas, jeigu ne ten stovi. Toks pat pavojingas ir J. Marcinkevičius su Mažvydo žodžiu: „Lie-tu-va“.
Linas Bitvinskas
Šaltinis: Nyksciai
