Vilniaus knygų mugė, net jei data ir nesutaps, visada žymės plataus masto karo Ukrainoje metines. Lygiai prieš ketverius metus, 2022-aisiais, mugės atidarymo rytas virto siaubo košmaru. Tai buvo diena, kai ir Ukraina, ir Lietuva, ir pasaulis pasikeitė negrįžtamai. Diena, kai staiga nutilo rašytojai ir poetai, o jų skaitytojai vietoj knygų įniko į žinių laidas. Bet laikas daro savo korekcijas – šiandien literatūros lauko bendruomenė yra neabejotinai brandesnė nei buvo prieš ketverius metus.
Vasario 26 d., ketvirtadienį, 15 val. Lietuvos leidėjų asociacija Knygų mugėje rengia diskusiją „Ketveri karo metai Ukrainoje: kūryba kaip gynyba ir liudijimas“. Rengėjai joje kviečia atsigręžti į visuomenę, kultūros bendruomenę ir save: kas pasikeitė per tą laiką? Ar transformavosi atsparumas melui, atsakomybė ir pilietinis jautrumas? Kokią reikšmę kritinio mąstymo ugdymui turi literatūra ir kokių pamokų vis dar nesame išmokę.
„Vilniaus knygų mugei nelengva turėti tokią svarbią – plataus masto karo Ukrainoje pradžios – sąsają. Artėjant mugei, kasmet iš naujo supurto suvokimas, kad ir šiais metais dar galime susitikti, laisvai kalbėti. Tačiau pripažinkime, nors pastaruosius ketverius metus nuolat kalbame apie Ukrainoje vykstantį karą ir grėsmę Lietuvai, vis dėlto jį suprantame tik teoriškai. Jei iš tikrųjų suvoktume, kad karas vyksta, tikiu, elgtumėmės kitaip“, – sako viena iš Knygų mugės organizatorių, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomoji direktorė Laura Tekorė.
Ji teigia, kad Lietuvos leidėjų asociacija karui ruošiasi savais būdais: ragindami prisiimti atsakomybę už tai, ką pasakome, per literatūrinį žodį budindami atsakomybę veikti, kviesdami kalbėtis apie propagandos mašiną, skatindami neapleisti kultūros politikos ir pasirinkti, kieno pusėje stovime.
Kūrybos galia – pergalei
Diskusijos „Ketveri karo metai Ukrainoje: kūryba kaip gynyba ir liudijimas“ moderatorius, literatūros apžvalgininkas Audrius Ožalas šiandien aiškiai prisimena šoką, kuris ištiko, kai anksti ryte, susiruošęs į Vilniaus knygų mugę, sužinojo apie prasidėjusią plataus masto invaziją. „Viskas, kas buvo planuota Knygų mugei – interviu, reportažai, renginiai, kaip ir daug kitų dalykų gyvenime, staiga tapo nebesvarbu. Pagrindinis vaizdas, kurį tomis dienomis mačiau „Litexpo“ erdvėse, – tai žmonės, įkniubę ne į knygas, o į mobiliuosius telefonus, ieškantys naujausių žinių apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Pokalbiai, kuriuos moderavau, irgi pasikeitė – net ir, tarkime, aptardami knygą, skirtą Kinijai, kalbėjome apie tai, kokią įtaką šalis turės šiame kare. Pamenu ir pokalbį su buvusiu Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje Algirdu Kumža: jis įkvepiančiai šnekėjo, kad ukrainiečių charakteris toks, jog jie tikrai nepasiduos.“
Literatūros apžvalgininkas, daugybės literatūrinių diskusijų Vilniaus knygų mugėje moderatorius neabejoja, kad per ketverius karo metus visuomenė tapo sąmoningesnė, atsparesnė propagandai. Kultūros srityje – labiau mokanti, gebanti susivienyti, kai vyksta reikšmingi įvykiai, o taip pat geriau suprantanti žodžio svarbą, mokanti atpažinti per kultūrą skleidžiamus imperialistinius, priešiškus naratyvus.
„Nepaisant siaubo, kurį šiuo metu patiria Ukraina, galime pasidžiaugti bent jau tuo, kad kur kas geriau suprantame, kas yra Ukrainos literatūra, turime nemažai jos vertimų. Kasmet Frankfurto knygų mugėje matydamas didelį ir gyvybingą Ukrainos stendą, suprantu, kad ši šalis pagaliau įsitvirtino pasaulio literatūros žemėlapyje. Esu tikras, tai padeda Ukrainai skleisti žinią apie savo šalį, istoriją ir kultūrą. Toji kūrybinė galia neabejotinai prisidės prie pergalės“, – įsitikinęs A. Ožalas.
Lietuvos rašytojai renka paramą kolegoms Ukrainoje
Diskusijoje apie karo metus Ukrainoje ir kūrybos jėgą dalyvausiantis rašytojas Justinas Žilinskas pasakoja įvykius Ukrainoje sekęs nuo pat oranžinio Maidano. Vis dėlto plataus masto invazija jam buvo didžiulis sukrėtimas: „Pirmiausia – baisus įsiūtis ir apmaudas, kad nieko negali padaryti. Ir viltis, kad Ukraina atsilaikys, kad agresorius ne ant to užsirovė. Tais metais kiekvieną mugės renginį pradėdavau žodžiais „Slava Ukraini!“, mes visi neišlindome iš telefonų, nuolat tikrindami įvykius, paskui prasidėjo pagalba karo pabėgėliams, paramos rinkimas. Galiausiai įsijungiau į Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondo veiklą. Iki dabar padedame Ukrainos rašytojams, kurie remia saviškius fronte, organizuoja įvairias veiklas – padeda medikams, gelbsti gyvūnus, remia jų prieglaudas. Per tuos metus paaukota daugiau nei 300 tūkstančiai eurų paramos. Ji virto 40 automobilių, dviem sunkvežimiais, medicinos priemonėmis ir kitais svarbiais dalykais“.
J. Žilinskas sako atrandantis vis daugiau ukrainiečių literatūros, o taip pat muziką ir kalbą. Laisvės kalbą. „Negalima nesižavėti ukrainiečių tvirtybe. Ji neįtikėtina“, – priduria rašytojas.
Poetas, vertėjas Marius Burokas pirmąją Vilniaus knygų mugės dieną prieš ketverius metus nelabai prisimena: „Lindėjau žiniose, bandžiau informuoti mane „Facebooke“ skaitančius žmones, kas vyksta Ukrainoje. Regis, kažkur dalyvavau, kažką kalbėjau, bet viskas buvo užgožta siaubo ir rūpesčio miglos.“
Poetas įsitikinęs, kad literatūros pasaulis kartu yra labai pastovus ir labai kintantis dalykas. „Tie ketveri metai, karo metai, įtraukė į mūsų sąmonę Ukrainą, jos meną, literatūrą labiau nei kada nors anksčiau, – sako. – Būtų gerai, jei tą didelį susidomėjimą būtų sužadinęs ne karas, ne karas būtų jo priežastimi, o natūralus smalsumas ir bendrystė. Tie ketveri metai taip pat išstūmė, kiek tai įmanoma, iš mūsų lauko rusijos literatūrą (ypač šiuolaikinę), nutraukė daugelį ryšių su šios šalies kultūra. Kol vyksta karas, kol toji šalis mums kelia tiesioginę grėsmę, tai yra gerai.“
M. Burokas yra vienas iš Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondo kūrėjų. Kartu su Mariumi fondo veikloje dalyvauja ir milžinišką darbą dirba poetas, žurnalistas Donatas Petrošius, perkantis Ukrainai automobilius ir juos ten nuvairuojantis. Taip pat – rašytojas J. Žilinskas ir poetas Laurynas Katkus.
„Fondas gyvas tol, kol yra rėmėjų ir aukotojų, o jų, kol kas, ačiū Dievui, netrūksta. Netrūksta ir tų, kurie į lietuvių kalbą verčia ukrainiečių kūrybą, publikuoja tekstus ir straipsnius, tai irgi svarbus darbas“, – teigia M. Burokas.
Praėjusiais metais jis į lietuvių kalbą išvertė kare žuvusio, Ukrainos pasipriešinimo simboliu tapusio poeto Maksymo Kryvcovo knygą „Eilėraščiai iš šaudymo angos“. Rinktinę išleidusi leidykla „Baziliskas“ visas už šios knygos pardavimus surinktas lėšas perveda į Lietuvos rašytojų sąjungos fondą. Per metus Ukrainai paaukota daugiau nei 10 tūkst. eurų.
Šiais metais Vilniaus knygų mugėje bus pristatytas M. Buroko išverstas dar vieno Ukrainoje kariaujančio jauno poeto Arturo Dronio poezijos rinkinys „Čia buvome mes“. Visos lėšos už parduotas knygas taip pat keliaus į Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondą.
Susitikimas su ukrainiečių kariu, poetu A. Droniu ir paramos Ukrainai akcija, kurioje dalyvaus M. Burokas, Benediktas Januševičius, Antanas A. Jonynas, D. Petrošius, vyks mugės šeštadienį, 28 d. 18 val.
Vertimuose – jautrūs Ukrainos kūrėjų balsai
2025-ųjų Knygos apdovanojimuose už ukrainiečių Tanios Pjankovos romano „Raudonųjų skruzdžių amžius” („Alma littera“, 2024) ir Andrijaus Liubkos „Kažkas su manimi ne taip“ („Gelmės“) vertimus geriausia vertėja pripažinta Donata Rinkevičienė prieš ketverius metus, vasario 24-osios rytą atsidariusi „Facebooką“, pamatė ukrainiečių poetės Ijos Kivos įrašą.
„Šiandien smulkiai jo neprisimenu – regis, rašė apie dar vieną ypač garsų sprogimą, prašė draugų ir bičiulių atsiliepti… Kitas įrašas žemiau priklausė Šarūnui Nakui – juodame fone baltos didžiosios raidės KARAS. Man kartais vis dar atrodo, kad tai netikra, kad to išvis negalėjo nutikti. Netrukus su manimi susisiekė rašytojas A. Liubka, turėjęs atskristi iš Kyjivo į Vilniaus knygų mugę – ketino čia pristatyti mano verstą „Karbidą“ („Sofoklis“, 2021). Žinoma, niekur jis nebeišskrido…“ – tas dienas prisimena D. Rinkevičienė.
Per tą laiką lietuviškai pasirodė keliolika jos iš ukrainiečių kalbos išverstų knygų. Vertėjai visos jos brangios, ji labai gerai žino, kaip vertimai džiugina ukrainiečių autorius. Išverstos knygos suteikia jiems daugiau balsų.
„Mane visados stebino ukrainiečių gebėjimas apie karą kalbėti jautriai, pabrėžiant viltį, bendrystę ir šviesos paieškas tamsiausiomis, kraupiausiomis akimirkomis. Rašydami apie tautos tragedijas, ukrainiečiai vengia kentėtojo ir nuskriaustojo vaidmens. Jų literatūroje ypač daug savikritikos, nereitai pagardintos šmaikščiu ir taikliu humoru, – dalijasi D. Rinkevičienė. – Žinote, kai 2025 metais į Knygų mugę atvažiavo „Raudonųjų skruzdžių amžiaus“ autorė T. Pjankova, ją kalbino A. Ožalas. Į Audriaus klausimą apie tai, kaip ukrainiečiai reaguoja į naująjį JAV prezidentą, į tai, kas skrieja iš Baltųjų rūmų ir kaip juos veikia pasikeitusi Amerikos retorika, sekundėlę patylėjusi, Tania pasakė: „Ми обов’язково переможемо“ (Mes būtinai nugalėsime). Salė po jos žodžių pradėjo ploti. Ko gero, tai pasako viską apie Ukrainą ir jos žmones.“
Svečiai – iš karo lauko
Šių metų Vilniaus knygų mugėje balsų iš Ukrainos – ypač daug. Poetė ir prozininkė Julija Iliucha vasario 28 d., šeštadienį, 13 val. pristatys leidyklos „Slinktys“ išleistą, D. Rinkevičienės į lietuvių kalbą išverstą trumposios prozos knygą „Mano moterys“. Knyga pasakoja apie tai, ką reiškia kare būti moterimi, aprašo bevardžius miestus, kuriuose atpažįstama Buča, Mariupolis, Kyjivas.
Skeptikus, kurie sako, kad ir literatūros, ir kalbėjimo apie karą šiomis dienomis yra gerokai per daug, rašytoja perspėja: „Labai klaidinga ir pavojinga mintis – galvoti, kad karas tavęs tikrai nepalies. Daugybė ukrainiečių, kurie taip manė, jau žuvo. Europa stovi ant didelio karo slenksčio, pasaulio tvarka griūva diena iš dienos. Galima užsimerkti, ignoruoti, bet tai karo nesustabdys. Europiečiai turi aiškiai suprasti vieną dalyką: jei Ukraina kris, karas pasibels į jų duris. O vietų Europoje, kur būtų galima pasislėpti, liks labai nedaug. Todėl verta ne tik kalbėti apie karą, bet ir tiesiogiai jam ruoštis.“
Tarp ukrainiečių svečių – ir vienas žinomiausių šios šalies rašytojų, visuomenės veikėjų Vasylis Škliaras. Ukrainietiško istorinio romano tėvu vadinamas V. Škliaras savo kūriniuose nagrinėja Ukrainos istoriją, tautinę tapatybę, pasipriešinimą, o ypač XX a. lūžius – kovą su sovietiniu režimu, partizaninį judėjimą, moralinius pasirinkimus. Kiekviena šio rašytojo knyga tampa bestseleriu.
Vilniaus knygų mugėje vasario 28 d., šeštadienį, 14 val. V. Škliaras pristatys Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą istorinį romaną „Zuikių bažnyčia“, kuriame tiesiamas tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp Lietuvos miškų ir Ukrainos stepių.
Tą patį mugės šeštadienį, 16 val. vyks susitikimas su lietuvių kilmės ukrainiečių žurnaliste Maryčka Paplauskaite ir jos knygos „Traukinys atvyksta laiku“ („Lapas“) pristatymas. Pristatyme dalyvauja Kotryna Lingienė, Artūras Morozovas, Jonas Ohmanas.
„Lietuvos skaitytojai bus vieni pirmųjų, galėsiantys susipažinti su mano knyga apie Ukrainos geležinkelius. Man tai ypač jaudinanti akimirka – išgirsti atsiliepimus ir sužinoti, ar drąsių Ukrainos geležinkelininkų istorijos sukelia atgarsį, įkvepia tikėjimą, kad mums kartu pavyks atsilaikyti, ir įneša šiek tiek šviesos šiais tamsiais laikais“, – prieš atvykdama į Lietuvą kalbėjo M. Paplauskaitė.
Į susitikimą Lietuvos skaitytojus šeštadienį, 16 val. kviečia ir viena ryškiausių šiuolaikinių Ukrainos intelektualių, rašytoja, poetė, eseistė, literatūros kritikė ir filosofė Oksana Zabužko. 1995 metais jos išleistas romanas „Ukrainietiško sekso lauko tyrimai“ šiandien skaitomas naujai. Į 25 kalbas išversta knyga pasiekė ir Lietuvos skaitytojus, – romaną išleido leidykla „Hubris“.
Trečiąjį, reikšmingų įvertinimų sulaukusį romaną „Kopėčios“ vasario 28 d., šeštadienį, 19 val. mugėje pristatys ryški Ukrainos rašytoja ir vertėja Jevhenija Kuznecova. Leidyklos „Tyto alba“ išleistas šmaikštus ir aktualus pasakojimas per vienos šeimos dramą atskleidžia karo kasdienybės atspalvius ir svarsto opų klausimą: bėgti ar pasilikti? Jei pasilikti, tai dėl ko? Jei bėgti – kas tada?
Ketvirtosios karo metinės nėra jubiliejus, labiau – skaudus priminimas, kad karas Ukrainoje vyksta, žmonės žūsta, miestai yra griaunami. Vilniaus knygų mugė, netikėtai tapusi karo pradžios liudininke, šiandien yra vieta, kur garsiai kalbama apie karo patirtis, diskutuojama apie pamokas ir siunčiami perspėjimai ateičiai.
26-oji Vilniaus knygų mugė „Žodis ieško savo žmogaus“ vyks 2026 m. vasario 26–kovo 1 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA bei Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO. Vilniaus knygų mugę remia Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Visa mugės programa: https://vilniausknygumuge.lt/.
Šaltinis: Nyksciai