Anykščių kraštas senose fotografijose „Facebook“ paskyroje Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja, mokslininkė, teisės mokslų daktarė, kraštotyrininkė, literatė, anykštėnė Irma Randakevičienė dalinasi jautriais prisiminimais apie susitikimą su lapkričio 19 dieną Anapilin išėjusiu Anykščių fotometraštininko Izidoriaus Girčio sūnumi Viliumi Girčiu.
Tai yra pirmoji Izidoriaus Girčio juostelių dėžė, kaip ją man atidavė Vilius.
Pas Vilių Girčį nuvažiavau 2013 m. liepos 13 d. Vilius kalbėdavo ne su bet kuo, tiesiog tai buvo savita, laisva nuo visuomenės standartų asmenybė. Kadangi pati priklausau tam tikrai nestandartinių žmonių kategorijai, žmonės pajaučia charakterius ir pan., todėl jis manim iš karto patikėjo.
Po mėnesio 2013 m. rugpjūčio 17 d. jis man atidavė šią juostelių dėžę, sakydamas, kad ji vis tiek sudulkėjusi guli dešimtmečius niekam nereikalinga. Juk nežinojo, kad iš negatyvų jau galima specialių skanerių pagalba atgaminti nuotraukas. Dar paklausė, kaip tu tai padarysi? Sakau, – iš karto atsidurs kompiuteryje.
Vienas negatyvų lagaminas, kaip tik prieš pora mėnesių sudrėkęs, Viliaus buvo išmestas iš garažo. Specialiai skanuoti šioms nuotraukoms pirkau du skanerius, vienas po kito gedo, juostelės buvo svarbiau.
Šią dėžę vakarais po darbo skanavau visus metus. Kitą dėžę gavau po pusmečio ar metų, kai Vilius pagaliau ėmė tvarkyti tėvuko kambarį ir ją ten surado. Kaip tik važiavau per Lenkiją iš kelionės ir jis paskambino. Ėmė man garsiai per triukšmą porinti į ragelį, jog rado tokio pačio dydžio juostelių dėžę. Taip ir atsisėdau autobuse ant galinės sėdynės. Po tėvuko mirties jis to tėvuko kambario nejudino ilgus metus. Tėvukas, kai žinia, buvo miręs 1989 metais.
Kai jau darbas buvo baigtas ir įvyko 2014 m. Izidoriaus Girčio nuotraukų paroda Anykščių bibliotekoje per miesto šventę, pamenu, suplūdo minia žmonių, netilpo atsisėsti, Vilius ėmė gyventi tėvu. Manau tie metai jam buvo prasmingi.
Vilius vis kažką surasdavo, tai apdegusias nuotraukas, tai asmeninį Izidoriaus albumėlį davė, ką labai brangino, tai kelias juosteles rado kur užmestas. Vis raginau užlipti ant aukšto ir ieškoti kur nors užkaboriuose, sakau, gal kur suslėpti ir negatyvai su partizanais, gal pakišti kur po lentom, gal kur kieme užkasti.
Taip ir nesužinojau, ar jis ant aukšto užlipo.
Vilius rašydavo sveikinimus per visas šventes vis iš kito telefono, bet suprasdavau, kad tai jis.
Vilių Girčį aplankydavau nors 5 minutėms atvykusi į Anykščius tai su sūnum, tai su bičiuliu ar drauge, įdėdavo žuvį. Sakydavo, jog čia tau – už tėvą. Tik paskutiniais metais lankiau rečiau.
Izidorius buvo su charizma, nepaprasto talento žmogus. Charizma pas žmogų yra tuomet, kai jo pomėgis permuša kasdienybę ir žmogus tam pomėgiui suaukoja visą laisvą laiką.
Kiti tai laiko keistumu.
Pati Izidorių mačiau 7 metų amžiaus. Jis atėjo į mūsų kiemą Ramybės kvartale ir sustatė vaikus nufotografuoti. Pažadėjo po savaitės nuotraukas atnešti. Visi juokėsi, kad neatneš. O jis ėmė ir atnešė. Nežinau, kodėl būtent mums atnešė. Kitiems juk nepadarydavo. Tai užsifiksavo ir tikėjau, kad nuotraukos yra.
Prisimenu, kai Esmeralda, Artūro Šajevičiaus sesuo pasakė, jog kai po kažkiek metų pirmą kartą sugrįžo į Anykščius ir išlipo iš autobuso, nesuprato, kodėl iš karto prišoko žmogus ir ją kaip žvaigždę iš visų pusių ėmė fotografuoti. Taip, tai buvo Izidorius. Toks posakis: „Nespėjai įkelti kojos į Anykščius, o jau tave nupyškino fotoaparatu“.
Šypsodavausi, kai skaičiau Izidoriaus atžymas: „Šiandien mane išbarė -ienė ar -aitė už tą ar aną, bet juk tai menas“. Tai pasidengę laiko dulkėmis ir nebėra skaudu.
Izidorius buvo jautri asmenybė. Ilgai gedėjo žmonos. Ji mirė 1956 metais. Tą rašė dienoraštyje.
Šioms juostelėms paversti nuotraukomis paaukojau dvejus ar trejus gyvenimo metus. Kai atidarinėjo Izidoriaus muziejų, Vilius man siūlė naujai išleistą fotografijos knygą, atrodo Tomas Ivanauskas buvo ją Viliui atvežęs ar du egzempliorius. Ten Izidorius jau aprašytas greta kitų iškilių Lietuvos fotografų. Sakau, geriau jau knygą nunešk, Viliau, tėvo muziejui, ten išliks. Nežinau, ar nunešė.
Vilius pasakodavo anekdotus, kuriuos minėdavo jo tėvas. O man jie išplaukė, tie anekdotai, niekad jų neatsimenu. Atrodo tiek daug dar liko nepaklausta, nesužinota.
„Per pasaulį tuščiu fotoaparatu“ – taip vadinu visą Izidoriaus Girčio foto – palikimą.
Iš ties neįtikėtina Izidoriaus gyvenimo istorija. Jo būta labai talentingo fotografijai. Metraštį jo nuotraukoms surašė čia komentarais žmonės. O jo vardo muziejus atidarytas lygiai po 30 metų po fotografo mirties.
Nuotraukose: Izidoriaus Girčio negatyvų dėžė, Izidorius Girčys lipa iš mašinos, bei Vilius Girčys savo namuose Ladigos gatvėje per kažkurį jo gimtadienį su brangiausiu tėvo albumėliu.
Šaltinis: Nyksciai
