Važiuoju į Anykščius. Nežinau ko. Gal obuolio, gal obels. Gal takelio, kurio gale — nieko. O gal — visko. Gal tilto, kuris dar nesugriuvo, nors gyvenimas ten eina nebe kojomis, o mintimis. Važiuoju tyliai, kad pats savęs neišgąsdinčiau. Nes jei pradėčiau klausinėti: „Ko tau ten reikia?“, – atsakyt negalėčiau. Ir būčiau išmestas iš savo paties gyvenimo už nesąžiningus atsakymus.
Važiuoju. Pro langą bėga medžiai — lyg žmonės, kurie man kažkada kažką sakė, bet aš tuo metu skubėjau būti reikalingas kitur. Dabar tie žmonės — beržai, su baltais marškiniais ir tylinčiom akim. Jie man nieko nebesako. Tik žiūri, kaip aš važiuoju. Kaip sapnas, kuris neturi pabaigos. Arba turi, bet nenoriu jos pasiekti.
Važiuoju į Anykščius, nes kartais žmogui reikia vietos, kur jis niekam nereikalingas. Kur niekas nešaukia, kad pamiršai atsiųsti sąskaitą, parašyti ataskaitą, būti pozityvus. Ten, galvoju, šaukia tik upė. O upės šauksmas — be kaltinimo. Toks, kur gali klausytis ir vis mažėti, mažėti… kol tampi vandeniu.
Važiuoju į Anykščius, nes ten – Puntuko brolis. Aš jo nesu matęs, bet jaučiu, kad jis mane pažįsta. Nes kas, jei ne akmuo, gali suprasti kitą akmenį?
Važiuoju, nes gal ten dar liko truputis tylos, kuri neturi Wi-Fi slaptažodžio. Nes ten gal dar yra žmogus, kuris sako „labas” ne todėl, kad taip parašyta instrukcijose. Važiuoju ieškoti to, ko niekada nerasi, bet jei neieškosi – visai prapulsi.
Važiuoju į Anykščius. Nežinau ko. Bet man labai reikia.
Anykščiai Plius
Šaltinis: Nyksciai
